Pragaištinga naktis, dega kūnai ir kalvos išnyksta,
Tu sudėjus rankas vis sapnuoji lyg siautuliu lytų,
Už kalvos, kuri liks, vėl apsišviečia regimos blykstės,
Ir kartu gomury lyg išgėrus arbatos pelynų.
Stingsta kaulai seni, visos naktys skirtingos truputį,
Lyg prėski trupiniai nuo visatos išalkusių stalo,
Mes išeinam jauni, kad palengvintum rudenio būtį,
Kai naktis ta pati vėl po šitiekos laiko apsalo.
Minaretai migloj, gal tai buvo besielis miražas,
Gal toli sutemoj tu matei aukštant rytą ne šitą,
Ir tik kelio akmuo, toks vienodas, toks visiškai mažas,
Pasiliko vėl ten, kur dingojosi mudviejų rytas.
Visos sielos pareis į namus, kai vaišinsim prie stalo
Balta duona, medum, akimis palinkėsim gerumo,
Palikti šuliniai vieną naktį iš geismo užšalo,
Tiktai liko širdy vaivoriniai pavasario rūmai.
Kai vaišinamų prie stalo sielų gausa lenkia skaičiumi likusius būti, tada labiau norisi, kad liktų kuo mažiau prisiminimų. Per gyvenimą surinkto skausmo gausa kartais būna didesnė už instinktą gyventi. Labai gražus eilėraštis. 5