Kanalizacija

Googl maps‘e atrandu trumpiausią kelią iki Aukso Vartų. Pakeliui nebus istorinių objektų, muziejų. Ir gerai.  Kiek galima, cerkvė ant cerkvės, paroda ant parodos, opera, koncertas. Laikas pailsėt nuo kultūros koncentracijos.
Patraukiu žemėlapyje dailiai  atrodančia trasa.
Saulė plieskia. Rodos, ne gruodis, o bobų vasara.,, Grafiką reikia dėt į vieną skyrių, tapybą į kitą, o poeziją atskirt nuo prozos‘‘, – nepalieka mintys apie knygą. „Viską pertikrinsiu naktį, kai nieks netrukdys“, – vos neišsisukau kojos. „Kad tik nepamirščiau nupirkti furacilino“, – pasižymiu telefone. „Kipšas, dar ta žolė Marina Krasilna draugei nuo visų ligų“. Apėjau kokį dvidešimt  vaistinių, bet visose patarė:
– Važiuok į Karpatus.
Į Karpatus dabaaar ne va žiuo siu...
Kas čia? Dešinėj apleistas dirvonas, kairėj kokių keturių metrų aukščio betoninė siena, santūriai išmarginta gatvės menininkų. Pasitikrinu. Ta pati kryptis. Ok. Dešinėj dirvono juosta siaurėja. Pro išretėjusių krūmų šakas matau lentom perdengtą duobę betoniniais kraštais. Smalsumas šaukia. Prasibraunu. Kiek akys užmato priekin ir atgal geležinkelio pylimo papėdė užsibaigia  apie trijų metrų pločio giliu betoniniu grioviu. Mano jautrią uoslę sudirgina nemalonus kvapas. Keista, kad anksčiau neužuodžiau. Kaltas šalikėlis panosėje, kurį kvėpinu subtiliais vokiškais kvepalais.
Aha. Atvira kanalizacijos trasa. Kaip senovės Romoj. Čia suplaukia visas didmiesčio šūdas. Čia skandinami kačiukai, atsikratoma lavonais. Apsidairau. Atsitraukiu nuo nuo betoninės kanalizacijos upės, nuo betoninių krantų-pabėgių, tarnaujančių retai, oi retai, sudėtiems lentų bėgiams, imituojantiems gelžkelį.
Jei šoktum iš traukinio, tai tiesiai į tą duobę! Suku atgal. Į suaižėjusio asfalto kelią. Pakankamai platų, kad galėtų pravažiuoti transportas. Kojos užkliūna už šakų. Smegduobė. Šakom pažymėtas atviras kanalizacijos šulinys, kuris, aišku, veda į didžiąją kanalizacijos arteriją. Pėdinu nuleista galva, žiūriu po kojom. Tokių šulinių jau ne vienas.
Iš priekio keliu į mane artėja žmogus. Atsisuku. Ir į nugarą iš tolumos artėja figūra. Aš spąstuose! Kelio kairėj aukšta betoninė siena, dešinėj už kokių dešimties  metrų dirvono platus ir ilgas alsuojantis kanalizacija griovys, kur ne kur perdengtas sutręšusiom medinėm lentom. Asfaltas, kuriuo einu, išmargintas atvirais kanalizacijos  šuliniais. Pasiguodžiu, kad trasa eit pasirinkau bent jau šviesiu paros metu.
Virpulį bandau malšint pasitelkus vaizduotę.  Superinė scenografija. Idealus variantas sutaupyt filmo biudžetą. Čia nereikia jokių muliažų. Įsivaizduoju save siaubo ar veiksmo filmo herojumi. Kokį išsigelbėjimo variantą rinkčiausi. Kanceliarinis  peiliukas neatstoja alpinistų kirtiklio. Belieka kautis su artėjančiais iš priekio ir nugaros užpuolikais. Bandyt peršokt kanalizacijos arteriją? Iki jos trūksta įsibėgėjimo kelio. Ar rizikuot žengt sutręšusia lenta...
Grįžusi į Lietuvą aplankysiu vieno talentingo dailininko parodą. Jis vaikščiodamas ten, kur nieks neužeina, ten kur kitiems žvilgsnis neužkliūna,  medituoja. Iš to gimsta neįtikėtinų įžvalgų kūriniai. Konstruktyvi  spalviškai fokusuota fotografija.