Krono chronikos

Prasidėjus žaidimui juk visad žinojau jo baigtį
ir beprasmiškai stumdžiau mintis ant šio lauko languoto
tai tik bandymas tuščias vėl viską pamiršt ir pasveikti
kai išties supranti kad nei vieno nei kito neduota 

nes šita palata juk neturi nei sienų nei durų
ji yra visas plotas ir gylis ir aukštis pasaulio
ir mes esam figūros kurios dar geidauja figūrų
tų kur meistras išdrožęs iš Dievo pabalusių kaulų

lyg iš ilčių mamutų kurie vis dar slenka išnykti
per lietuvišką dangų valstiečių gandriukais akėtą
aš tarytum kempinė galiu dar sugert visą pyktį
visą nuodėmę karčią kur buvo krauju sumokėta

nes taika kaip taika tai tik pauzė tarp karo lig karo
vienas regis vaikų kryžiaus žygis o kitas jau sniego
kuris beldžia su krumpliais bet durų jau niekas nedaro
ar yra kas namie klausia speigas – atsakymas – nieko

nieko švento šventykloj mes traukiam mišių prie kiaulidžių
ir per purvą ropojame keliais į lauką languotą
negalėjau pasveikti – nes pats niekada nesigydžiau
jokio noro nebuvo ir tik melavau kad neduota

aš laikausi gerai ir nepyk – jokio karo nebuvo
jokio maro sakau pro sukąstus dantis šitą melą
tik gulėjom prie žemės prigludę ir laukėm lėktuvų
bet radaruose rodė tik krytį kažkokio Ikaro

bet ne šito mes laukėm ir štai kas iš tikro rūpėjo
kaip išnešt sveiką kailį kažkur susigūžus išlikti
čia nebuvo herojų nebuvo didžių epopėjų
tik nežinomi žmonės sutilpę į sprendžiamą lygtį

kuri trupa kreida – kartais cypia kai rašo į lentą
kad visi lygus nuliui bet telpa į šventą trejybę
kur bendrasis vardiklis – taip broliškai buvo gyventa
ir palaikėm viens kitą į gerklę dantim įsikibę