Kūtvėla Alisa ieško nušvitimo

Pamokymą kiek primenanti pasaka apie tai, kaip nereikia spręsti savo problemų

Koks aštuntas surūkytas jointas. Alisa džiaugėsi bent jau dėl to, kad burnoje nuo deginančių žolės dūmų palikęs britkus jausmas ją dar nors kiek su realybe rišo. To žūtbūt reikėjo, nes ji jau kelintą valandą gulėjo ant grindų savo namuose išjungusi visas šviesas, sklandydama  savigailos išprovokuotose banalybės lankose: „Kodėl aš visuomet sugebu prisidirbti tokių nesąmonių, kad nieko kito nesinori, tik būti nematoma? Kodėl skubu į pražūtį, lyg koks sup_stai naivus drugelis į žvakelę? ”

Atpalaiduojantis dūmas priversdavo per ašaras kartkartėmis tyliai sukikenti, suvokus, kaip žemai pavyko šį kartą nusiristi. Mat trisdešimties sulaukusiai, amžinai susivėlusiai merginai, toli gražu niekas nesiklojo kaip turėtų, o kaltinti dėl to ji, matyt, galėjo tik pati save. Šį kartą Alisa į nebūtį bandė nugrimzti po masažo pas vieną geriausių šalies specialistų. Žadėta amžinoji palaima virto siaubu, kurį prisiminus iš karto prasidėdavo nevaldomas žliumbimas, tuoj pat peraugantis į isteriją. Ašarų upeliai pradėdavo lietis dar gausiau, prisiminus, kad vietoj nušvitimo Alisa gavo dar ir bankrotą. Na, gal bankrotas ir per stipriai pasakyta, tačiau kad laukia keletas bulvių meilės mėnesių, abejonių nekilo.

Procedūra pas specialistą, jei ją taip galima pavadinti, kainavo tris kartus daugiau nei, kad Alisa tikėjosi ar išgalėjo sumokėti. Nebeliko nieko, tik kurį laiką savo kortelės balanso paprasčiausiai nebetikrinti. Be to, dar ir be finansų, reikėjo susitvarkyti su visa puokšte emocijų.

Ar gali būti, kad tas vyras, taip saldžiai suokiantis dvasines tiesas, paprasčiausiai prie Alisos priekabiavo? Savo vizitą pas dvasinį mokytoją ji galvoje persukinėjo kokį šventą 108-ąjį kartą ir niekaip nepajėgė suprasti – Ar tai, kas nutiko – normalu? Ir, kaip, po galais, būdama tokia racionali ir viską apgalvojanti, ji už tai, kas įvyko, dar ir susimokėjo visus 350 eurų?

Apie Nataną Alisai papasakojo Gerda, artima draugė, kuri aplankė bene visas įmanomas emocijų paleidimo, moterų išsilaisvinimo, mėnesinių garbinimo, rebefingo, stebuklingų dubenėlių, tantrinių stebuklų praktikas ir nuolat sekdavo paskui vienokį ar kitokį šarlataną primenantį dvasinį vadovą. Tai reiškė, kad kiekvieną kartą susitikus, Alisai tekdavo iš naujo klausyti apie n-tąjį abejotino patikimumo išminčių. Didžiausią įtarimą kėlė tai, kad nepaisant išleidžiamų pinigų nušvitimams kiekio, Gerda, žvelgiant iš šalies, ir toliau atrodė ganėtinai nestabili. Tačiau nepaisant kritiško Alisos požiūrio į draugę, ji turėjo pripažinti, kad Gerda grįžusi po apsilankymo pas naujausią guru – Nataną, iš tiesų, atrodė pasiekusi absoliučią palaimą.

–Tu neįsivaizduoji, kokios jo rankos. Tas prisilietimas. Magija. Gryniausias stebuklas, – panegirikos tekstai Natanui lėkė iš Gerdos burnos be jokios atvangos.

–Aha. Tą patį sakei ir apie Liudviką, ir Vladimirą, ir Kelmenčių, ir dar nesuskaičiuojamą kiekį kitų. Jie visada patys geriausi, kol horizonte nepasirodo kitas, – bandė draugę pašiepti Alisa.

–Nori tikėk... Nori ne. Per prievartą niekas nenušvinta. Dirbti – sunkiai ir atkakliai tenka pačiai. O kad tavo siela apaugusi kritinio mąstymo kerpėmis – neužginčysi. Tačiau, kartais, Alisa, jei nori būti laiminga, turi išmokti pasitikėti už tave daugiau žinančiais, ir leisti jiems tau padėti, – Gerda buvo įsitaisiusi Alisos svetainėje ir šiuos žodžius jai tarė pusiau prisimerkusi, tikriausiai tyčia sulėtinusi kalbos greitį ir, kas blogiausia, vos girdimai. Taip vos, vos, kad Alisai teko pasilenkti prie pat Gerdos galvos.

–Džyz... Nesimaivyk taip. Geriau sakyk, kiek šitas dvasūnas nuo tavęs nulupo? Aišku, kritinio mąstymo aš iš tavęs nesitikiu, tai įtariu ir realistinio atsakymo tikėtis būtų sudėtinga, – kandžiojosi Alisa.

Tačiau pati negalėdama suprasti kodėl, Alisa vis apie Nataną pamąstydavo. Net susirado jį Facebooke. Ir skaitydama šimtus teigiamų atsiliepimų, permąstė Gerdos žodžius. Gal iš tiesų jos aštrialiežuvystė tik kišo jai koją? O kas jei, išmokus atsipalaiduoti, viskas paprasčiausiai sukristų į savo vietas?

Atėjus rudeniui Alisą pasinėrė į, atrodytų, niekada nesibaigiančių problemų sūkurį. Viršininkas darbe niekaip nenorėjo jai pakelti atlyginimo. Kiekvieną mėnesį nuėjusi pas bosą, prašė, reikalavo, derėjosi ir kitaip nėrėsi iš kailio, tikėdamasi, kad piniginė situacija pagerės. Tam ji turėjo pagrindo – iš darbovietės dažnai išeidavo paskutinė, projektus parengdavo apgalvodama net menkiausias smulkmenas, todėl jautė, kad įvertinimą jau užsitarnavo. Tačiau girdėdamas nuolatinį zyzimą, viršininkas į Alisą paprasčiausiai pradėjo šnairuoti. Jo kreivą žvilgsnį ofise matydama mergina svarstydavo: „Ryškiai galvoja, kad man tik pinigai galvoj. Na, bet ar blogai, jei babkių norisi? Atostogų Tailande, naujo palto ne iš Humanos, batų, kuriuos galėčiau išsirinkti dėl to, kaip jie atrodo, o ne dėl to, kiek jie man atsieis... ”

Alisos darbovietė – viena, gerai žinoma reklamos agentūra pasižymėjo milžiniškais pelnais, ir dar didesne darbine įtampa. Todėl, Alisai atrodė, kad jos troškimas uždirbti daugiau buvo pateisinamas ir normalus. Taip iki rudens ji turėjo prikaupusi nemenką kiekį pretenzijų gyvenimui.

Rūpestį kėlė ir santykiai su Martynu, kurie niekur nejudėjo. Ji nenorėjo per daug rūkančio, per daug geriančio ir nieko apie ateitį negalvojančio boyfriendo. Tačiau būtent tokį turėjo. O palikti jo nesugebėjo – vis dėlto, gal geriau kartu, nei atskirai, nors laiminga toli gražu nesijautė. Greičiau jau siaubingai įstrigusi. Ir, nors atrodytų, problemos menkos – tačiau visas gyvenimas nuo šių buitinių rūpesčių Alisai buvo patapęs pilku, nuobodžiu, nedžiuginančiu.

Pilkuma ir nuobodulys, kaip vėliau supras Alisa, žmogų gali nuvesti į pačias tamsiausias vietas. Tad nors guru galiomis bei atsivėrusiomis čakromis mergina ir netikėjo, bet nuobodulio genama pradėjo norėti patikėti. Merginos akys, telefone analizuojant Natano Facebooko srautą, vis kliuvo už itin pozityvių klienčių pareiškimų:

„Jis atvėrė man tikrąją tiesą. Nuo šiol aš gyvenu tik čia ir dabar. Esu absoliučioje palaimoje. ”

„Kaip aš to anksčiau nemačiau? Kokia buvau akla... Ačiū, kad atskleidei visatos dėsnius ir pabaksnojai į klaidas. Dabar šviesu, šviesu. ”

„Niekaip nesupratau, ko vyrai manęs negali pamilti. Tačiau juk buvau apsitvėrusi siaubinga siena, kurią reikėjo pramušti. Dėkinga amžiams, kad ją sudaužei. Spinduliuoju meile, todėl nuo simpatijų Ne-Be-At-Si-Gi-Nu. ”

Kūtvėlos nuostabai skaitant tokius moterų žodžius norėjosi tikėti ir jomis, ir visiška lunatike anksčiau Alisos laikyta Gerda. Gal po šventu naivumu iš tiesų slepiasi kai kas, ko ji iki šiol nesugebėjo perprasti? Galbūt, iš tiesų, Natanas sugebėtų ją išgelbėti nuo nuoboduliu persunktos kasdieninės egzistencijos?

–Gerda, klausyk, o kiek pas tą Nataną masažas kainuoja?, – po keleto, ilgomis dvejonėmis persmelktų vakarų, paskambinusi užklausė Alisa.

–Na, labai įvairiai. Jis kainą pasako kiekvienam individualiai. Natanas tiki, kad kiekvienas iš mūsų – unikalus, todėl negaliu pasakyti, kiek kainuotų išgydyti tavo ciniškumą. Bet įtariu nepigiai, – Gerda, persisotinusi kandžių Alisos pašaipų, gavusi progą, jos tikrai nepraleido.

–Nu, bet tai kiek tu sumokėjai?

–100 eurų.

–Džyyz. Tiek daug? Už ką būtent?

–Oi Alisa, tu vėl pradedi... Už geresnį visatos dėsnių ir savo kūno suvokimą. Už laisvumą, sugebėjimą gyventi čia ir dabar, norimų dalykų į savo erdvę pritraukimą. Sumokėčiau dar tiek pat. Nes tai, kaip dabar jaučiuosi – ne-į-kai-no-ja-ma, – užsidegė Gerda.

Alisa išgirdo tai, ko ieškojo. Tokių atsakymų norėjo, tokius juos ir gavo. Alisa pasiruošė dvasūnui atseikėti... Na, tikriausiai 100 eurų, kas atrodė stipriai (per) daug. Tačiau ko nepadarysi, besigainiodamas greitos ir brangios laimės. Tad jau kitą dieną, drebančiomis rankomis surinko dvasūno telefono numerį, rastą socialiniame tinkle. Nes, tiesą pasakius, dėl tokio savo staigaus nuokrypio į dvasinių ieškojimų lankas, viduje jautėsi labai kvailai.

–Sveiki, Natanai, norėčiau užsiregistruoti konsultacijai, – girdėdama savo mekenimą, pati stebėjosi, kad skamba kaip mokyklinukė, pirmą sykį bandydama nusipirkti cigarečių. Ko tais labai jau nedrąsūs tie pirmieji žingsniai nušvitimo link.

–Taip. Ryt. Aštuntą valandą vakaro, Laisvės prospektas, 50, butas 3. Tik nevėluok, – ragelyje girdėjosi sodrus ir galingas vyriškas balsas. Toks, kuriam sunku nepaklusti. Vos išlemeno savo sutikimą. Reaguodamas į jos nedrąsų mykimą visagalis balsas iš karto pridūrė – ir 150 eurų grynų nepamiršk, nes iš tolo nujaučiu, kad padirbėti teks rimtai.

–OK, – vėl, savo pačios siaubui, Alisa išleido vos girdimą garsą. Merginos vidinis kritikas nepraleido progos įvertinti tokius komunikacinius sugebėjimus pašaipiai pastebėdamas – Nu, Alisa, būtent taip tikriausiai žagsi varlės.

Laiko apsigalvoti nebuvo. Para apsisuko žaibo greičiu – darbas, namai, ir štai Alisa kiek prieš aštuonias laisvės alėja pirmyn atgal žingsniavo jau aštuntąjį kartą smarkiai nerimaudama prieš būsimą susitikimą su guru: „Aš visiška debilė. Dabar jam atiduosiu 150 eurų. Ir nežinia ką gausiu. Nu bet... Jau susitariau, todėl apsigalvoti būtų kaip ir negražu iš mano pusės. ”

Jauna moteris įžengė į mažą masažo kabinetą, pačiame Kauno centre. Niekuo neišsiskiriantis pastatas, o štai bute-kabinete visame gražume atsivėrė lietuviška Indija. Interjeras – nuvalkiotai nuspėjamas – tvokstelėjo aitrus smilkalų kvapas (no surprise), į akis krito Šivomis, Harėmis ir Budomis nudėliota lentyna (kaip ir ne stebuklas, kad ne Prusto ar Sokrato kūriniais). Tokioje aplinkoje pasimetusi Alisa, kuriai labai patiko iš visų ir visada šaipytis, paprasčiausiai atsipalaidavo ir klestelėjo ant kėdės. Prieš ją lotoso pozoje įsitaisęs sėdėjo kiek pagyvenęs, kvailai margintomis jogų kelnėmis apsitaisęs (drambliukai. Really?), itin skvarbių, žalių akių savininkas Natanas.

–Prieš procedūrą išgersime arbatos, – mergina ir vėl išgirdusi jo balsą krūptelėjo. Džyz, kaip pavojingai skamba. Dabar teks jo klausytis. Alisa apimta siaubo suprato, kad vėl tuoj puls žagsėti kaip varlė.

–Taip, Alisa, būtent. Darysi taip, kaip aš pasakiau. Ar esi pasirengusi eiti gilyn? Jaučiu, kad tavo energija kaip reikiant sutrikdyta. Nebeskiri juodo ir balto, šilto ar šalto. Visur tik negatyvas. Baisu. Baisu. Trūksta žodžių, kiek man reikės su tavimi čia stengtis. Kaip smarkiai dirbti, – šaltu žvilgsniu gręždamas Alisą dėstė naujų laikų dvasinis tėvelis.

„What a fuck. Kodėl jis girdi, ką aš mąstau? O viešpatie, kur aš patekau? ”, – tokioms mintims nevaldomai sukant savo pražūtingus ratus Alisos galvoje nuo įtampos šiaušėsi plaukai. Tačiau nors ir persekiojo bloga nuojauta, mergina nejautė jokio ryžto iš šio kabineto dingti tuoj pat. Gal ir iš tiesų tuoj pat nusities geltonų plytų kelias į amžinąją suvokimo šviesą? Ir kaip ten Gerda sakė – visa apimanti bloga nuojauta – tik vidiniai demonai, neleidžiantys normaliai praregėti? 

Natanas liepė išgerti nedidelį puodelį arbatos ir nusirengti. Nuo-gai. Alisa sunkokai prikėlė puodelį prie lūpų. Drebėjo rankos. Tačiau karstelėjęs žolelių gėrimas kaip reikiant atpalaidavo. Ir, kaip vėliau suvoks Alisa, greičiausiai smarkiai apsvaigino. Mat po šio puodelio jos atsiminimus uždengė miglos.

Masažuotojo stalo grubus paviršius. Šaltis. O tada jo stiprios rankos. Spaudžiamas kaklas. Karštis.  Ašaros. Ašaros. Ašaros. Vėl kaklas. Krūtis. Žodžiai iš tolumos – būtent čia tavo didžiausi blokai. Vėl kaklas. Tamsa. Rankos ant sėdmenų. Pirštai ant lūpų. Ne tų. Krūptelėjimas. Kaip atsistot ir bėgt, kai nėra jėgų? Pirštai viduje. Keistos maldos. Om mane padme Hum. Vemti verčiantys smilkalai. Tamsa. Tu velnio apsėsta, apsėsta. Vėl krūtis. Dešinė. Po to kairė. Taip spaudžia, kad varo iš proto. Baimė. Baimė. Baimė.

Nevaldomom Natano rankom lakstant po visą Alisos kūną, vyras kalbėjo, kad mergina pilna demonų, todėl tenka atlikti milžinišką darbą. Juk lauk traukia patį velnią. O tai – labai sunkus darbas. Kartais, pirštams įsitaisius pačiose intymiausiose vietose, užrėkdavo: „Tik nedrįsk dabar priešintis. Vyksta labai svarbus procesas. Šėtonas įsitaiso ten, kur malonumas. “

Tuo metu Alisa meldė Dievo tėvo ir visų šventųjų, kad tai baigtųsi. Kartais pasijusdavo per daug apspangusi apskritai ką nors jausti. Už kelių minučių vėl grįždavo į siaubingą visur lendančių rankų realybę. Kol pagaliau su didžiuliu, kaip Alisa vėliau įvertins, smarkiai gašliu pliaukštelėjimu per užpakalį, Natanas procedūrą pabaigė.

Alisa kuriam laikui ant stalo liko gulėti embriono pozoje. Iš karto nesuprato, kad masažuotojas sau leido gerokai per daug, lyg per miglą girdėjo, kaip jis ją įspėja, kad, deja, procedūra kainuos daugiau. Teks sumokėti 350 eurų, nes, anot jo, dirbti Natanas turėjo smarkiau nei, kad planavo. Ji su viskuo sutiko ir tik tuščiai spoksojo į jo drambliukais išmargintas jogo kelnes, galvodama, kad net ir šiomis aplinkybėmis vis dar atrodo, kad toks pasirinkimas ant vyro atrodo kažkaip idiotiškai. Ši mintis kažkaip keistai gaivino.

–Užteks čia gulinėti. Man reikia ruoštis. Tokių, kaip tu, šimtai. Šiais laikais visos nori būti išgelbėtos. Tačiau kitą savaitę turime procedūrą pakartoti. Velnias tikrai niekur nepasitraukė. Kada tave užrašyti?, – tuo pat metu rengdamasi ir bandydama įvertinti tai, ką sako Natanas, Alisa suprato, kad čia nė už ką negrįš. Reikia su juo atsiskaityti ir visa tai, kas atsitiko, kuo greičiau pamiršti.

–Aš... Jums paskambinsiu. Dar nežinau savo darbo grafiko, – ji liko nustebinta kaip lengvai jai išėjo meluoti, nors atrodė, kad ir vėl iš jos sklinda tik gyvuliškas žagsulys.

Po nosimi pakištas kortelių skaitytuvas ir... 350 eurų per akimirką nuplaukiantys į amžinąją nebūtį.

Išbėgusi iš kabineto Alisa pasileido Laisvės alėja. Jos skruostais riedėjo ašarų verpetai. Sūrius, jų paliktus takelius tuoj pat skalbdavo kaip reta žvarbus lapkričio vėjas. Ji tą akimirką puikiai suprato ką reiškia žongliravimas ties beprotybės riba. Dar akmirka ir for sure nebeatlaikys jos galva. „Jis priekabiavo? Nu... Tikrai priekabiavo. Bet sutikau pati. Nesipriešinau. Bet Džyz, juk niekad nebūčiau norėjus, kad kažkoks svetimas padaras imtųsi tokios mano vidinės analizės. Net diegia iš šlykštumo, prisiminus. Bliamba, kaip šį kartą susimoviau. Kaip reikės tai pamiršti? Už tokį masažą dar tiek ir suplojus. ”

Grįžimas į čia ir dabar buvo skaudus. Todėl Alisa, iš vieno Kaune gyvenančio dylerio nusipirkusi žolės maišą, ilgam užsidarė namuose, išjungė telefoną, ir traukdama dūmą, bandė sugalvoti, kaip jai po paraliais dabar gyventi toliau. Vat tai tau ir nušvitimo vaikymasis.