Rašyk
Eilės (72389)
Fantastika (2182)
Esė (1694)
Proza (10246)
Vaikams (2474)
Slam (49)
English (1094)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 18 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







2. Prieš 8 mėnesius. DOROTA.

Pavasaris darbe bene vienas labiausiai juntamų sezonų. Ne vasara, ne žiemos atnešamas minusas, bet būtent pavasaris ir jo juokas žmonėse. Tiesa, sveikinti gamtą prabudus yra nuostabu, o sekti kiekvieną naują atspalvį ir atgaiva. Ypač šiais metais, kai turėjom tikrai nelengvą žiemą. 
Pakeliui į darbą vis pravažiuoju ievų krūmus, kurie kasdien mane džiugina vis didesniu pulku lapelių. Net palei langus darbe jau atželinėja daugiamečiai bijūnai, štai ką reiškia saulės artumas. Kas rytą vis patikrinu kiek mažieji daigeliai paaugę, o jie, pasirodo, tikrai sparčiai kabinasi į gyvenimą.
- Dorota! – išgirstu šaukiant. – Labas rytas!
Atsisukusi pamatau kolegę su balto popieriaus lapais rankoje. Ji man moja ir bėga link. Atsakiusi į pasisveikinimą sustoju ir laukiu ką pasakys. Su šiuo žmogumi ar rytas, ar vakaras, nežinai ko tikėtis.
- Turiu du bilietus į galerijos atidarymą, - mosteli man poperiais palei nosį. – Tu eisi su manimi.
- Kada ir kas taip nusprendė?
- Šiandien, iškart po darbo, o mes kartu dirbame tai bėdos tikrai nebus, - juokiasi. – Tiksliau, nebus bėdos man, nes tave iškart pasiimsiu.
Juk taip ir maniau, pagalvoju sau.
- Tu tik pažiūrėk, ar aš panaši į tą, kuri eis į galerijos atidarymą?.
- Viskas čia su tavimi gerai, o tas... Na, tas megztinis visai tinka...
- ... prie sportinių batelių ir džinsų. Juk pati matai, kad tiesiog privaloma užsukti pas mane po darbo. Kitaip nė iš vietos.
- Gerai jau gerai!
Pastaruoju metu kiekviena diena baigiasi skaudančia galva. Ir ne tik dėl bendro nuovargio, kuris šaukte šaukia atostogas, bet ir kaip minėjau, dėl juntamo pavasario žmonėse. Įmanoma, kad ir aš sulėtėjau, bet tikiu kad ir aplinkiniai aplink mane lyg kažko paragavę „kaifuoja“ gyvenimu. Ir čia aš, visai priešingybė, bet turiu išklausyti juos visus ir plius minus su jais tuo pasidžiaugti. Ką ir darau, o savo palatose turiu net dvyliką tokių galvų, kurios jaučia poreikį viskuo kas gera su manimi dalntis. O atnešiojus visą dieną tą džiaugsmą ant pečių aš jį namuose už durų palieku ir sau pasiimu tik galvos skausmą bei miegą. Skaičiuodama dienas iki atostogų šiek tiek pasijuntu geriau, bet tik kol vėl suskamba žadintuvas į darbą.

- Dorota! Greičiau!
Ta moteris neturi kantrybės suburbu sau.
- O tu panašu turi per daug kuo apsirenkti jei taip ilgai ten krapštaisi!
- Žiūriu, kad klausa nesiskundi!
Prunkštelim abi ir aš išeinu iš vonios kiek labiau panašesnė į žmogų nei prieš tai.

Tik įsėdus į mašiną sugalvoju paklausti kokia tai galerija ir kas bus pristatoma. Pasirodo, kad kolegė lygiai taip pat kaip ir aš nieko nežino. Aišku tai, kad tai kažkur centre.
Aukštame naujai įrengtame pastate akį patraukia vizualiai visai ne savo vietoje sunkios medinės durys. Netoli stovi keli sidabriniai stulpeliai ir raudona juosta. Panašu, kad pataikėme čia, o man jau skrandis verčiasi. Niekada nemėgau gausybės pasipuošusių žmonių ir intelektualios kalbos. Visada vertinau laisvumą ir paprastumą, kuriuo pati apsisiaučiu tiek kalboje, tiek išvaizdoje. Tačiau vos iš mūsų kostiumuotam vyriškiui paėmus bilietus savo mintis atsiimu. Viduje jau vaikštinėjo gal kelios dešimtys žmonių tarp kelių senų medinių stalų su vaišėmis ir gausybės paveikslų. Išorės ir vidaus santykis čia labai skyrėsi, nes formalumas lauke visai ištirpo čia. Net ir aš su savo juodu kostiumėliu po kelius siekiančiu paltu pasijaučiau per daug pasipuošusi. Jau širdžiai iš kulnų begrįžtant į savo vietą ši vėl ten nusivertė priėjus jaunam vyrui ir pasisveikinus.
- Gal jums aprodyti galeriją?
- Mums? Ačiū, bet gal nereikia, - sukdamasi  per petį tikėjausi sulaukti kolegės pritarimo, bet jos jau nebuvo. Sutrikau ir pažiūrėjau į tą vyrą. Pastebėjęs mano nepatogumą šyptelėjo ir tuoj kartu nusijuokėm.
- Na, kaip matau, dabar turėsite eiti su manimi, nes daugiau nėra su kuo, - nusišypsojo.
Atsakiau tuo pačiu ir nusekiau.
Perėjus pagrindinę patalpą pasukome į kiek mažesnius kambarius, kurie suskirstyti pagal paveikslų perteikiamas temas. Šis, rodos, vienas iš mažiausių, nes jame vos 9 paveikslai ir lenta ant kurios lankytojai palieka atsiliepimus. Deja, jų taip pat vos vienas kitas. Visad stebėjausi, kad atsiliepimų lentos ar knygos galerijose visada pustuštės ar tuščios, nors žmonių apsilanko daugybė. Arba kai kai kurie šiuos dalykus priskiria menui arba jiems paprasčiausiai nesvarbu kiek tiek geras, tiek blogas žodis gali padėti menininkui tobulėti.
Kaip tik tada, kai mano veide suspindo susirūpinimas šiuo klausimu išgirdau sakant:
- Ar ir jūs manot, jog atsiliepimas prilygsta 500 puslapių romanui?
Vėl ta šypsena.
- Priklauso nuo to, kas paliks jį. Jei tai žmogus, besisukantis toje pačioje srityje, nebus sunku. Jei tas, kuris nieko nenusimano, gali būti sunku surasti tinkamus žodžius ir gal šiek tiek susidrovėjęs nenorės pasirodyti visai nesuprantantis.
- O jūs? Kuriems priklausot jūs?
Šyptelėjau, nes mintyse sugalvojau labai negražų atsakymą, bet tuoj susilaikiau ir atsakiau:
- Tikriausiai tiems, kurie čia labai retai lankosi ir nenori išsiduoti palikdami bent menkiausius pėdsakus. Pavyzdžiui, rašytinį įvertinimą ar pastabas.
- Ką slepiate? Arba nuo ko gi slepiatės, panele?
Nuo tokių priekabių akių, pamaniau.
- Kol kas renku ir saugau laiką sau.
- Na gi, turi būti kažkas intriguojančio!
- Kiek pamenu pažadėjot aprodyti galeriją, o ne tardymui atsivedėt, - nusišypsojau ir nuėjau prie pirmojo paveikslo.
- Sakyk man „tu“, tik tokiu atveju aprodysiu.
Nieko neatsakius jis tęsė:
- Išduosiu, kad būtent šioje salėje eksponuojamų kūrinių autorius yra vienas iš jauniausių šioje parodoje. Ne amžiumi, tačiau patirtimi. O visi tie vaikšinėjantys žmonės nuspręs jo likimą. Toks tas meno pasaulis. Kad ir kaip bebūtų, jų nuomonė svarbi tik finansiniu klausimu, o tai kas tikra turi būti išgirsta iš tokių lūpų kaip jūsų, panele.
Trumpai žvilgterėjau atgal ir nusukau akis į sekantį kūrinį. Nutilom.
Visa ekspozicija priklausė kovai. Viskas, kas susiję su karu įamžinta drobėje ir  trumpas prierašas. Daugiausia apie tai, ką žmogus nuveikė ir kiek atidavė savęs tai beprasmiai mėsmalei. Tiek fiziškai, tiek morališkai. Vienas už kitą vis skaudesnis, kur skausmas jau ne vien iš duotos informacijos sklido, tačiau iš įamžinto žmogaus. Jo veido, jo išraiškos, jo pozos. Peržiūrėjau pirmus tris ir sustojau ties ketvirtu. Maniau, jog tai bus tik karo veteranai, tačiau klydau. Pajutau kaip suskaudo. Tai buvo moteris, ryšininkė. Ji pavaizduota einanti mišku, skarele ant galvos, o po krūtine pasirišusi kažką primenantį ryšulį. Veidas nuovargio išvagotas, akys pasruvusios, tačiau kūnas įsitempęs ryžtu. Naktis slepianti nuogas moters kojas bei kaklą, tačiau nedengianti jos istorijos. Apie mylimą vyrą bei brolius, apie tą ryšulėlį, kuris verkia, bet tuo pačiu ir žino kada reikia tylėti. Apie tą drąsą bei pasiaukojimą dėl geresnės ateities ir viltį. Viltį, jog mylimieji sugrįš ir viskas baigsis. Gyvenimas nebetekės ta senąja vaga, šioji bus iškreipta, tačiau kvėpavimas primins, jog jie dar gyvi ir vis dar gali kurti. Mėginti.
Kelis kartus sumirksėjau ir nunarinau galvą. Akies krašteliu pažvelgiau į kairę, ties lenta pasirėmęs stovėjo jis. Nieko nesakė, tik pritariamai šyptelėjo puse lūpų.
Nuėjau prie kitų, tačiau nebeleidau sau juose paskęsti, todėl ne į visus deramai įsigilinau. Visą laiką jaučiau jį mane stebint. Beje, taip pat ir kaltę menui, nevalia praleisti jo pro pirštus.
- Numanau, kuriam atidavėt pirmąją vietą, panele, - prabilo jis, kai susitikom tarp  pirmo ir paskutinio.
- Tuomet nieko negaliu daugiau ir pridurti, - atsakiau. Kambarį užpildęs skausmas nuo visų kūrinių kartu slėgė ir mane. Norėjau iš ten dingti.
- Ar norėtum pamatyti kitus kambarius?
- Aš... Manau ne šiandien. Pakaks, - išspaudžiau šypseną ir jau mėginau pro jį prasibrauti, kai jis man užkirto kelią.
- Panele, - nusišypsojo, - ar turėsiu į tave taip kreiptis ar visgi vardą sužinosiu?
- Tinka ir taip, tuomet mano anonimiškumas liks nepažeistas, - vėl žengiau pro jį praeiti, bet jis mane apdovanojo tokia plačia šypsena, jog sustingau. Kelias sekundes tik spoksojome vienas į kitą.
Išgelbėjo kolegė, kuri su dar keliomis moterimis įėjo į tą pačią salę lyg į kažkokį visai nematytą pasaulį. Tiesa, šios salės minimalizmas stebino, bet kartu ir žavėjo. Mintyse meldžiausi, kad ji mane iš čia išsivestų, nes čia visai ne jos stilius, tačiau būtent dabar ji panoro apžiūrėti visus paveikslus ir mane nusitempė už parankės. Ir nežinojau, ar čia jis mane taip slėgė, ar čia būtent ši ekspozicija, bet norėjau bėgti lauk. Tik, žinoma, to autoriui sakyti nedera. Nors man stovint nugara į jį nepastebėjau kada jis dingo iš patalpos.
2019-11-26 11:39
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 6 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2019-12-11 18:37
myhighwayismyway
Atsiprašau, *Damastas
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2019-12-11 18:36
myhighwayismyway
Damaskas, super! Ar pats taip darote? :) Nesusilaikysiu ir pabandysiu!
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2019-12-10 23:18
Damastas
Pamginkite įrašyti kokį realų ir gyvą dialogą, o paskui pažodžiui perkelkit "ant popieriaus". Nepatikėtumėt, kiek atrasite (:
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2019-11-29 12:58
myhighwayismyway
Ačiū Jums labai už pastabas! Viskas bus pataisyta. :) Žinot, čia dalį teksto įdėjau seno, kur labiausiai žiūriu reikalai ir yra prasti. Daugiau nemaišysiu. ;D BET gramatika ir skyryba jau kita kalba, kur man išvis nelabai sekasi, todėl čia dar didesnis ačiū už pataisymą!
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2019-11-29 09:37
klimbingupthewalls
Dialogų nenatūralumas ir skyryba kliūna. Todėl skaityti buvo gerokai sunkiau nei pirmą dalį. Skaičius geriau rašyti žodžiais, išskyrus tam tikras išimtis, kai rašomos datos ar pan. 

Brūkšnius reiktų rašyti – taip o ne - taip.


Tik įsėdus į mašiną sugalvoju paklausti kokia tai galerija ir kas bus pristatoma. Pasirodo, kad kolegė lygiai taip pat kaip ir aš nieko nežino. Aišku tai, kad tai kažkur centre.

Neapgalvota. Ne kažkur centre. Adresas juk bent žinomas, kitaip kaip jos nuvažiavo? :)

Įspūdis, kad norėta kuo greičiau peršokti į tolimesnius įvykius, todėl ši dalis tarsi parašyta neatidžiai, paskubom, neperskaityta daug kartų ir nenuglaistyta tiek, kiek norėtųsi. :)
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2019-11-29 09:28
klimbingupthewalls
Kliūnantys sakiniai, kurie prašo skyrybos, perrašymo ar kito dėmesio:
Aukštame naujai įrengtame pastate akį patraukia vizualiai visai ne savo vietoje sunkios medinės durys.
Tačiau vos iš mūsų kostiumuotam vyriškiui paėmus bilietus savo mintis atsiimu.
Viduje jau vaikštinėjo gal kelios dešimtys žmonių tarp kelių senų medinių stalų su vaišėmis ir gausybės paveikslų. 
Jau širdžiai iš kulnų begrįžtant į savo vietą ši vėl ten nusivertė priėjus jaunam vyrui ir pasisveikinus. 

Trumpai žvilgterėjau atgal ir nusukau akis į sekantį kūrinį sekantis netinka, stiliaus klaida, reikia keisti.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2019-11-28 17:48
Atėja
įdomiai rašote, suintrigavote 5
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2019-11-27 22:35
Erla
Įtikinamai rašot. Neblogas epizodas galerijoje.Dialogai gyvi.
Paliekate klaidų, perteklinio teksto.
4
Įvertinkite komentarą:
Geras (2) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2019-11-26 13:36
Mintautė
Mintis vystoma nuosekliai, raiškiai, įdomiai skaitėsi.
Sekantį kartą vertėtų įdėmiai perskaityti dar kartą ir, prieš pateikiant skaitytojui, sudėti kablelius bei nepraleisti raidžių žodžiuose.
Sėkmės!
Įvertinkite komentarą:
Geras (2) Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą