Ruduo kavinėj

Tavo muzika veda į rojų
Šypsos brolis ištiesdamas ranką
Stygos vis nesustodamas groja
Ir man visko šiam kartui pakanka

O kartu lyg kažko čia per maža
Gal jau gretos per greit praretėjo
Nuolat grąžos paduodamas grąžą
Rankos seno rudens padavėjo

Prie staliuko vis virpanti žvakė
Tavo kūną gaubiąs mano paltas
Nebuvau toks kaip Dievas prisakęs
Tik nupuolęs apsvaigęs ir kaltas

Ir sparnai tarp bokalų vis kliuvo
Nors jų nieks iš tikrųjų nematė
Lyg traškėjimas seno imtuvo
Mūsų pokalbiai visad tie patys

Kartais kalbam dažnai apie lietų
Apie sausrą – lietaus nebuvimą
Apie nuopuolį gilų poetų
Ir artistų nevykusį grimą

Kai tu virpi gitarą paėmus
Aš jaučiu kaip ši muzika plinta
Pro senus ir sulūžusius rėmus
Gatvės lango į gatvės žibintą

Tavo muzika veda iš proto
Arba protą į debesis kelia
Kad tiktai nesiliautų kad grotų
Nors iš ties ne tave... tik plokštelę

Aš paliesti galiu kai beliko
Tik vinilo paviršius tarp mūsų
Tavo žodžiai dar neša iš tyko
Vienas gūsis – esu du – nebūsiu