Medeina

Ji spygliuočiais žiemą dangsto savo nerimą, kol mėnuo
nuo kankorėžių nuslydęs supasi plaukuos Medeinos,
žiemą kentusios botagą, kertant brolius verkiant dienai.
Voverėm, geniais, gegutėm virš giružės deivė eina,
kai sutikus apkabina žmogų, augalą ar žvėrį,
kyla vėl pušų kamienais, auksines skujas pažėrus.  

Susimąsčius, kas gi bus, kai brolių laikas vis trumpėja, –
jau kasdien šermukšnė verkia ant nupjauto balto kelmo,
ant supynių beržo plauko, tiltu juosiančiu alėją,
iš kažin kur išsigaubusį per girią Dievo delną.
Ką rytoj pabudę supsim, ką sakyti geniui, šarkai,
kai skujas atrijęs Dievas stato girioj Nojaus arką.

Renka gyvius vis po du, kad gimtų plynėse gyvybė,
kad šokuotų šakomis zuikučiai saulės ir kad būtų
gėda girios kirvakojams, supantiems pasaulio vygėj
mažą žmogų pasimetusį, jo rankoj juodos rūtos
virš miškų išmėto gėlą kurtinių kimiais trimitais,
ir Medeina išsitaško žemuogėm, kol mėnuo ritas.

Kaukši raistas, kerta medį išsijuosę atėjūnai,
kalavijais dangų plėšo, raižo veidą, tošies laivę
tyliai skobtą iš kamieno plukdo požemiais, kol žūna
net giesmė miškų kaip lūžis sąnariais, it šakos kreivos.
Mėlynuojančiais plaukais Medeina dengia mišką tuščią,
menama laja išplaukus jos kančia, ir kas gi bus čia…

Medžių kraujas deivės odai – šarvai išsakuoto kūno,
kad dangun nuslystų kirvis po genių puotos virš girios,
kaip saulužę ritinėti šakomis pasauliui griūnant, –
Veria mintį ant šakelių, lyg vyšnia nuo uogų svyra,
mintija žmogaus nedalią susimąsčius medės motė:
kas nūnai gamtos dalelė, kas vien griauna, ką globoti.

Deivė guodžia žiemą šalančius be kirvio ir ant ledo
dvylika baltų mėnulių surenka maldas kalbėti
apie ryto žalią lają sieloje žmogaus atradus,
giria kirvio nepažinusius, o į pasaulio rėtį
meta vasaros rožančių ir už rankos žmogų vedas
iškalbėt metus, kol auga dar nors vienas žalias medis.