Pirmasis pagalvių karas

Per miegus aš regėjau vaizdą angelai savo plunksnom springo 
Lyg pagalvių kare vėl būtų ką tik gagų pūkais nusnigus
Ir gaudyklėj sapnų košmaras lyg kamputyje bokso ringo
Vis spurdėjo tenai kur visos mano persirgtos senos ligos

Dar vaikystėj kuomet kvepėjo tokios šiltos arbatos liepų
Ir tyla taip gražiai garavo iš burnos man karščiu į langą
Išrasojo tik dėmės baltos pro kurias nesimatė nieko
Tik kartojos tas keistas garsas kada šerkšnas už stiklo žvanga

Lyg atjoja keli žirgeliai tie žiemos sidabru kinkyti
Kaip galėčiau aš juos pralenkti jeigu mano arklys medinis
Jeigu kardo nėra iš viso – vietoj kardo tik žvilgsnis švyti
Ir į tamsą įsminga akys tarsi būtų aštriausios vinys

Aš tikėjau šventai delnuos jau šulinėliai seniai užakę
Lyg apkvaitęs mačiau kaip tėvas ima žengti nuo lango kryžiaus
Kaip tada man atrodė sergant gal visi jie teisingai sakė
Kad vaikai iš pagalvių karo jau suaugusiais vyrais grįžo

Sniego kąsniais atkandę žiemą numalšinę šios žemės alkį
Toks yra šito šalčio dėsnis ir kitaip jau negali būti
Kad vėl kyla pūga šnabždėjo – tu vokus dar stipriau užmerki
Kad pakibtų snaige ramybė susigūžus akių kamputy

Man kartojo kad visą naktį nepraplėščiau nė vieno voko
Tie laiškai juk skirti ne vaikui – tai garsų lavina nuo šlaito
Tai tik žodžiai tušti ir skambūs jų rašyti dar nieks nemoko
Tarp eilučių tik sniegas baltas – žilas gandras po sniegą braido