rytas su manitu

kalnuose rūkas
palapinė per audrą
daužoma lokės letenos

prismaigstyta
bambuko virbų sklendžia
į liepsnojantį ežerą

iš už kalno raudonas karys
ant vieno peties skydas
ant kito kardas ir plunksna

dvi jaunatis sviedžia į dangų
pro lokės akis geriančias debesį

jo bronzinis kūnas danguj
ant raudonų druskų kristalų
mėnulėja

per anksti išėjo kalbėt su tyla
išsprogdint ežero paviršių
už būsimus savo vaikus

pats sugrįžo į vaiką
dangaus kardiolinijom

brezento skiautės temdo
dangų ir vaiko kardo
smūgį į skydą

kyla lokės genties karys
iš kruvino ežero
veidu

raudonom juostom

saulė atrieda