Rašyk
Eilės (72369)
Fantastika (2182)
Esė (1694)
Proza (10246)
Vaikams (2474)
Slam (49)
English (1094)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 25 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







29. Kas dar galėjęs žirgą taip aukštai  balnoti 

  Nagi būna, kad ir išmintingi žmonės niekų papaisto. Užsiliko ir mažytis  epizodas iš mano  pašnekesių su Citata, būtent tas, kai jai labiau parūpo sužinoti iš kur ir kaip  atsiradęs sumanymas „visu ūgiu“ ateiti į dienoraštį. Pamaniau, kas jos pasiteiravimas labiau dėl nieko arba bent manant, kad taip pasirodžius žmogus pilnesnis atrodo ir sau, ir kitiems. Kažkuo jam reikalingu, svarbiu užimtas. Mačiau, kad moteris atsargiai ima nušautą varnėną ir elgiasi lyg abejodama, ar dėl to nebus kažkaip papeikta. Man pačiam nė karto nepasitaikė, kad paimčiau jį kaip lavoną, kaip negyvėlį. Jis man nebūdavo toks, tačiau atsiradusi savijauta nepaklusdavo, kad į ją galėčiau parodyti žodžiu, tačiau visuomet buvo  tikra, kad joje atsiranda labai daug ir labai sunkaus  darbo, dažnai visą laiką praleidžiant nepratarus žodžio. Tačiau toks laikas irgi be žinių, ne be susikalbėjimų.
  Štai tokią sieloje (gal dvasioje?) atsirandančią  egzistenciją ir bandau įvardinti kaip paveikslų kalbą. Jie, paveikslai, visokie, bet visuomet judrūs kaip ir ji,  kalba. Kažin, kiek laiko praėjo, kai ją išmokome įrašyti? Kažin, kiek laiko praeis, kaip išmoksime įrašyti ir paveikslų kalbą, kuri migloja taip, kad nežinai kaip: iš savęs – į tave ir visur, ir atmigloja atgal iš nežinia  kur. Tačiau – ne, dar anksti apie ją  kalbėti bent kiek konkrečiau, betgi tai nereiškia, kad tokiems  dalykams abejingas. Ir man įdomu, ką apie  tai galėtų pasakyti Citata. Jau laikas ir ją būtų  pavadinti bobule – seniai ją atsimenu. tačiau jos išvaizdos peizažas nenusiteikęs tokioms  „apkalboms“ pasiduoti – šviesios akys, greitos kojos, judrios rankos, o atmintis tokia, kad, regisi, paimta iš visų žmogaus būties epochų, bet reikalinga, kad gyvenamas laikas būtų prasmingesnis. Regiu, kad sukluso, paėmusi į rankas varnėną. Ji girdi Šnekutį, kažką mato. Ar kuriuo momentui  nepasakys, kad, girdi, atsiprašau, gal snustelėjusi buvau?
  – Tikiuosi ten ne tuščia.
  – Daug ką matau, bet – ką? Ir jaučiu taip, kad irgi  nepasakysi, o ką  būtent, – pasakė Citata, atidžiau įsižiūrėdama į varnėno atmerktas akis. – Gilu, gilu. Turbūt ir dangus toks gilus nebūna.
  – Semk, kas bepakliūtų
  –  Lengva pasakyti – semk! O kaip tai padaryti?
  –  Ir vis tik...
  Buvau patyręs ir žinojau, kaip sunku, įsižiūrėjus  į  varnėno akis, savąsias atitraukti nuo jų, tačiau tai  nebuvo būtina manyti, kad šitaip atsitiko ir su  Citata. Mudviejų vidujiniai santykiai su Šnekučiu buvo labai skirtingi. Ir ne tik Citata, bet ir niekas taip negalėjęs sukurti  bent apytikriai panašiems santykiams reikalingą priežastį. Žinom, kad negalimą antrą kartą įeiti į tą  pačią upę, bet turbūt ne kitaip ir su bandymu nušauti tą patį varnėną dar kartą. Citata neskubėjo  atitraukti savo akių, o man labai pasinorėjo, kad ir jį išgirstų varnėno pamėgtą ir  kažkodėl dažnai lyg šiaip sau pasakomą frazę:
  Turiu tiek, kiek žinau, kad nieko neturiu arba turiu  viską.
  Tai, žinoma, vertimas iš paveikslų kalbos ir todėl niekam negalėčiau papriekaištauti. jeigu kas tą patį  paveikslų kalbos žiupsnelį išgirstų kitaip. Būtent  dėl panašų darbų Citata jau anksčiau mane papeikusi,  kad, girdi, „nereikia, dzieduli, niekučiais užsiimti. Ar suvoki, kiek nemažai laiko reikėtų tau šitą mintį seilinti, čiulpti, kramsinti bedate burnike. Ir nieko doro, nieko. Tuščia ten“ Neabejoju ir tada ir vėliau, kad Citatai nemenkai teisi. O aš? Negi  toks glušas?
  Senatvė jau pasiekė tokį laipsnį tikrumos, kad  daug kam nelemta tokios brandos sulaukti. Reikmė „visu ūgiu“ įeiti į kalendorių darosi nemenkiau  akivaizdi kaip prie mirusiojo uždegti žvakę.   
  Žvakės prie varnėno nedeginau. Ir poterių  specialiai nekalbėjau. Tačiau gi dievybės ir yra tam.  kad pilnatis žmoguje neišnyktų. Vietoje žvakės, net apie tai nepagalvojęs, pradėjau „kūrenti“ akrostichą.
Lig šiol tik pasilikdamas su savimi ir varnėnu, tačiau dabar pasitaikė proga pašviesti jo ugnele ir Citatai. Susikaupiau, kad nė vienas raumenėlis nevirptelėtų,  o juolab lūpos.   
 
T  Tai tikra taip, kad pasakų nereikia sekti –
U  užėjęs laikas, nuo Adomo ir Ievos,
R  randais smurtautojų išdegintas lig kraujo
I  ir, Dieve, nesupyk, tačiau net prakeikti
U  užuojautų nelaukėm iš dangaus.

T  Tikriau negailima mylėti nei mylėjom
I  ir nuodėmės mums būdavo kaip turtas.
E  Ekskursijoms nebuvo laiko.
K  Kiekvienas, kad ir vienas – visuomet karys.

K  Kas dar galėjęs žirgą taip aukštai balnoti
I  ir nebijoti krist į pragarų gelmes?
E  Ekspertai, gal pabaikite šaipytis iš manęs,
K  kuomet pasirinkimas tik: arba – arba.

Ž  Žinojimo didesnio nereikėję
I  ir patarimų irgi –  ne!
N  Nėra didesnės galios sielai suvaldyti:
A  Aš čia karalius, viešpats šitoje būty,
U  užgulęs kosmosą kaip kelnes .
,  
  – Viešpatie, betgi tu yra, – absoliučioje tyloje  sudejavo Citata, įkitusį į stingulį. Žinojau, kad akrostichas užsidegė, tačiau pasitikėti juo negalima. Užgesta netgi žvakės ir netgi ne medinėse gūžtos, o prabangiose, išpuoštose bažnyčiose.

K  Kažkas nerimsta dėl manęs, kad toks
A  Ar tik ne tu, Dievuliau?
D  Dar sykį atkakliai sakau:

N  nuaugau link tavęs, tačiau 
I  išžiodyti šį reikalą man nepavyksta.
E  Eskizų daug, net ir tokių,
K  kai dar toli prieš pieną motinos esu,
O  o įtikėti tuo pristingsta ryžto.

N  Neprisileidžia būti prie Adomo
E  eldijoje, išskobtoj iš bendro medžio,
T  turėti motiną pirmo žmogaus ten – irgi NE!.
U  Užtrukom, Dieve, darbuose prie molio
R  rentgenoskopijai uždelsus atsirast anksčiau
I  Ir ką, ir kaip šiandieną bekalbėtume –
U  užtukom lašiniais, net širdžiai ankšta.
   
  – O dangau! – vėl sudejavo Citata. – Varnėnas dingo.     
  – Nekalbėk niekų. Jis negali dingti. Jis tik gali  prisikelti iš mirties.
  –  Tuomet jis prisikėlė.
  –  Prisikėlė? – nemokėjau patikėti. Aš irgi  labai tikėjau, kad ateis ir jo prisikėlimo valanda. Labai tikėjau, bet ... akrostichas dar dega, kūrenasi..

A  Aš suprantu, kad, Dieve,
R  reketininku ir mane gali įtarti
B  baisu manyti, kad palikčiau be tavęs
A  atėjusio iš ten, kur ir pradžios nėra

T Turėti viską arba nieko
U užtenka tiek, kad būčiau ar nebūčiau su tavi m.
R Ramus atrodo naktyje Visatos miegas
I  ir kas galėtų pamanyti, kad
U už ateitį ir jis kraujuoja žaizdomis..                                                                                                                 

V  Vaikėzo išmintim nepatikėkit,
I  išgirdę, kad valdovas aš
S  su karūna žvaigždėta virš galvos, 
K  kai šitiek daug žvaigždžių Dievu kūrenasi. 
Ą  Ąsa ąsočio irgi molį moliu kelia...

  – Mes sapnuojam? Abu? – parūpo pasitikrinti  Citatai, tačiau ir pati ji tokiu sapnu nepatikėjusi. Ūmai sukrutusi, abiejų rankų delnais kaip lizdu iškėlė varnėną ir buvo jai smagu žinoti, kad nėra ir būti negali puikesnės karūnos, kaip giedantis paukštis viršum žmogaus galvos.
2019-11-10 14:34
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 2 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2019-11-14 15:14
Damastas
5.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2019-11-12 16:34
Atėja
  Ąsa ąsočio irgi molį moliu kelia...

patiko visuma 5
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2019-11-11 18:01
tr__
labai gyva viskas :) kiek daug žvaigždžių Dievu kūrenasi...
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą