Austėja

Bičių deivė išpynusi kasą, į pievas parėjus
audžia gėlę, o dūzgiančios staklės į medų pirštukais
panardintos, kai korį meduotą sparneliais išsukus
lieja svastikom saulę, bučiuojamą dievo didžėjaus.
Daužo Bubilas avilį, kol pasirodo Austėja
ir lyg tranas per dobilo būgną ritmu išsilieja.

Deivė pienės žiede stebi įprastą Bubilo šokį,
išsisklaidantį spiečiuje bičių takų – taip vis būna,
kai ji skrieja nuo pienės surinkus pūkuotas karūnas,
kad papuoštų ganytojus bičių, kurie nebemoka
sau save išganyt, nors tikėdami bitėm pranoko
medų, pilantį dangų ir dobilo springstantį juoką.

Deivė rymo lakoj, išpaišytoj danguj sutvėrėjo,
kai geluonį lyg šerdį varpelyje žiedo išsupęs,
dievas Bubilas griauna korėtą padangę, jam rūpi
gausint šeimą, tad dobilo būgną į šalį padėjo.
Dulkia bitės, atgimsta žiedai, jų vaikams pasisėjus
lakų metą žiedadulkėm spiečiasi apum est dea*.

Šiandien bičių dievybių sparnai tarsi pleištas, jos gieda
ąžuole nukapotomis rankomis, mirtį iš naujo
pasirinkusios, skriejant dangum, teišlyjančiu kraują,
kai nuleidę akis klausinėjam savęs, ar negėda
pjauti dobilą – dūzgiančią žemę peiliu per pusiaują,
kai į žemę pravirkusi bitė už mus atgailauja.  

*apum est dea – bičių deivė