Trobelė miške

Apsupti grėsmingų ir aukštų medžių, sniego pusnių bei tylos, Keitė ir Markas savaitgalį leido dviese, miško gilumoje besislepiančioje trobelėje, Kanadoje. Gurkšnodami karštą vyną, du įsimylėjėliai glaustėsi vienas prie kito, pliurpė apie buitį, būtį ir kitus niekus, klausėsi kaip vėjas kraupiai švilpaudamas žaidė su sniegu.
- Žinai, šituose miškuose visai neseniai pradingo pora keliautojų, - Markas pakeitė temą į pastarųjų dienų aktualijas.
- Nejaugi? Ir jų vis dar nerado?
- Ne, iššukavo visą mišką kelis kartus, su šunimis, su sraigtasparniais ir nieko.
- Tikriausiai sušalo kur nors, - spėjo Keitė.
- Bet juk būtų radę lavonus.
- Gal žvėrys sudraskė.
- Gal.
Keitė pakilo nuo sofos ir nuėjo įsipilti dar vyno. Markas stebėjo šokančią ugnį židinyje ir galvojo apie nelaimingą dviejų keliautojų likimą.
- Tokiu oru nenorėčiau vaikštinėti miške, - tarė Keitė, sėsdamasi šalia Marko su puspilniu puodeliu karšto vyno.
- Tau ir nereikės, - nusijuokė Markas, - Gal pažiūrime filmą?
Tačiau Keitės atsakymas buvo užgoštas kraupaus klyksmo lauke. Garsas buvo toks aštrus ir staigus, kad mergina net išmetė iš rankos puodelį ir raudonas vynas nudažė šviesų parketą kraujo spalva.
- Kas čia buvo? – drebančiu balsu paklausė ji.
- Neįsivaizduoju, gal koks žvėris? – Markas atrodė pats neužtikrintas savo versijos.
Išmušta iš vėžių, pakraupusi ir įbauginta porelė ilgai tylėjo, tarsi laukdama, kada vėl pasikartos šaižus garsas lauke. Tačiau nepasikartojo. Lauke buvo girdėti tik besidraskantis tarp medžių viršūnių vėjas, o viduje – tik spragsinčios židinyje malkos.
Markas atsistojo ir stengėsi kuo tyliau nuslinkti prie lango, Keitė siaubo pilnomis akimis stebėjo vaikiną, tačiau neprisivertė pasakyti, kad dabar galbūt nereikėtų žvilgčioti pro langus. O kas jeigu klykiantis padaras vis dar slankioja aplink? O kas jeigu jis yra pavojingas?
- Och, tu šūde, - nusikeikė Markas žvilgtelėjęs pro langą.
- O dieve, kas ten? – Keitės širdis nusirito į kulnus, o visas kūnas apmirė iš siaubo.
- Pati pasižiūrėk... – vaikinas atrodė sukrėstas vaizdo, kurį išvydo.
Visa virpėdama mergina prislinko prie lango, beveik nekvėpuodama, lyg katė atsargiai dėliodama kojas, kad neduokdie nesugirgždėtų grindys.
Žvilgtelėjusi per langą Keitė nesusilaikė ir iš jos lūpų išėjo pasibaisėjimo kupinas šūksnis, po kurio mergina iškart užčiaupė sau burną rankomis, o akyse pradėjo tvenktis ašaros. Už kelių žingsnių nuo laiptelių į terasą gulėjo elnias, ar tiksliau tai, kas iš jo liko. Gyvūno pilvas buvo perplėštas, žarnos išvirtusios ant sukruvinto sniego, ištampytos bent pusės metro atstumu aplink lavoną, o gyvūno galva gulėjo kiek toliau nuo kūno, kraupiai atmerktose, negyvose akyse buvo matyti tik sustingęs siaubas.
Porelė netekusi amo žiūrėjo į sudarkytą gyvūno lavoną. Nė vienas iš jų nedrįso prabilti ar pajudėti. Visagalė baimės surakino ir protą, ir raumenis. Tik po kelių minučių jie atrado savyje jėgų kažką pasakyti ar bent jau mirktelėti.
- Kieno čia darbas? – virpėdama paklausė Keitė.
Markas nenuleisdamas akių nuo išmėsinėto kūno už lango tik gūžtelėjo pečiais.
- Nežinau. Norėčiau tikėti, jog kokio plėšrūno, tačiau nežinau tokio, kuris galėtų nurauti elniui galvą.
- Vargšas gyvūnas... – Keitė nusuko ašarotas akis nuo šokiruojančio reginio.
Markas apkabino drebančią merginą per pečius ir nuvedė prisėsti ant sofos priešais židinį. Ugnis vis dar jaukiai ruseno. Markas prisėdo šalia Keitės, o ši prisiglaudė prie jo. Abu vis dar mąstė apie tai, ką girdėjo ir regėjo vos prieš kelias minutes. Vaikinas bandė save įtikinti, jog tai tik žvėrys, nors tai ir prieštaravo bet kokiems gamtos dėsniams, o Keitei niekaip iš galvos neišėjo tos elnio akys, juodos kaip pati mirtis.
- Reikia patraukti tą lavoną, - galiausiai tarė Markas.
Keitė pažvelgė į jį, jos akyse vis dar matėsi baimės trupinėliai.
- Gal rytoj ryte? Dabar tamsu, niekas vis tiek nematys. Ir jeigu tas padaras vis dar slankioja aplink? Nenoriu, kad tau kas nors nutiktų.
- Taip, gerai, rytoj ryte, - išsiblaškęs Marko žvilgsnis žvelgė į ugnį. Kaire ranka jis priglaudė merginą arčiau savęs, lyg norėdamas įrodyti savo žodžius, kad dabar niekur neis ir liks su ja. Saugos ją.
***
Naktis abiems buvo nerami. Keitė sapnavo košmarus, kad visas kiemas prie trobelės tiesiog nusėtas miško gyvūnų lavonais su išvirtusiais viduriais ir nuplėštomis galvomis, o Markas net nesumerkė akių, tik klausėsi neramaus merginos kvėpavimo ir vartėsi nuo šono ant šono. Į galvą lindo paranojiškos mintys: galbūt tas padaras tykoja jų miško gelmėje, galbūt jis dabar stebi juos pro langą, o gal jis jau trobelės viduje? Tyliai slenka link Keitės ir Marko miegamojo, kambario, kuriame žmogus būna pats pažeidžiamiausias. Markas krūptelėjo išgirdęs grindų girgždėjimą. Ar jos tikrai sugirgždėjo, čia tik klaikus vaizduotės žaidimas?
Markas atsisėdo lovoje ir įsitempęs klausėsi. Ausyse spengė tyla. Vaikinas išlipo iš lovos. Basas pėdas kuteno kilimas. Širdis daužėsi kaip pašėlusi, kol jis slinko prie durų. Staiga prabudo Keitė.
- Kur eini? – sumurmėjo ji.
- Į tualetą.
Mergina apsivertė ant kito šono, o Markas atsargiai pravėrė duris.
Tuščia.
Lengviau atsikvėpęs, jog garsas, kurį girdėjo buvo tik vaizduotės padarinys, Markas nuėjo į tualetą. Įsipylė į stiklinę vandens ir mažais gukšniais išgėrė. Troško nors kiek snūstelti šią naktį.
Vidury svetainės jis stabtelėjo ir primerkęs akis įsistebėjo pro langą į miško tankmę. Kažkoks siluetas sužmėžavo tarp medžių, tačiau mėnesienos šviesos neužteko, jog Markas pamatytų kas ten yra. Patikrinęs ar durys tikrai užrakintos ir, dėl viso pikto, jas užrėmęs kėde, vaikinas grįžo į lovą ir paniro į sunkų ir klampų snaudulį.
Atrodo vos tik užsimerkė ir akis vėl teko praplėšti. Persigandusi Keitė purtė Marko ranką ir šnibždėjo kažkokius žodžius.
- Kas nutiko? – Markas dar girtas nuo miego bandė grįžti į realybę.
- Aš ir vėl girdėjau tą garsą. Tą klyksmą, - drebėdama šnibždėjo Keitė.
- Gal tau tik prisisapnavo? – Markas galvojo, nors greičiau vylėsi, kad Keitei tik pasirodė. Kaip ir jam pasigirdo grindų girgždėjimas ar šešėlis tarp medžių.
- Ne, aš tikrai tai girdėjau.
Šaižus klyksmas perskrodė tylą.
Markas pašoko lovoje, o Keitė užsidengė ašarotą veidą rankomis.
- O dieve, o dieve, - šnabždėjo virpančiu balsu.
- Lik čia, - tyliai tarė Markas.
Vaikinas nusėlino prie miegamojo lango ir suakmenėjo.
Kieme stovėjo šiurpą varanti būtybė: išstypusi, beveik du kartus aukštesnė už patį Marką, su atsikišusiais šonkauliais, aptemptais pelenų spalvos oda, balkšvos spalvos akys giliai sukritusios į akiduobes atskleidė besielę padaro prigimtį, o ilgų rankų dar ilgesnius pirštus puošė aštrūs nagai, dydžio tarsi peiliai galintys perrėžti tau gerklę bet kurią sekundę. Būtybė stovėjo kieme ir dairėsi aplink, tarsi kažko laukdama ar ieškodama. Tada užvertė galvą į juodą kaip derva dangų ir vėl klaikiai suklykusi dingo miško tankmėje.
Markui net oda pašiurpo nuo šio reginio. Be menkiausio garso jis grįžo atgal pas Keitę, kuri sėdėjo lovoje užsidengusi ausis, o ašaros sruvo jos skruostais.
- Reikia dingti iš čia, - Markas paėmė Keitę už rankos, - Tuoj pat.
- Kas ten? – suvapėjo mergina.
- Nežinau, kažkoks padaras, monstras, pabaisa. Tiesiog dinkim iš čia, nes jis mus sudraskys taip pat kaip tą elnią.
Markas ir Keitė suskubo rengtis striukes, autis batus ir ieškoti kepurių. Būtybė bet kada galėjo sugrįžti.
- O gal būtų saugiau likti čia ir palaukti ryto? – tyliai paklausė Keitė stovėdama prie lauko durų ir laukdama Marko, kuris ieškojo mašinos raktelių.
- Nebūk kvaila, toks monstras eina kiaurai sienas. Reikia maut iš čia kuo greičiau.
Keitė suinkštė kaip mažas šunytis, bloga nuojauta trenkė jai į pilvą ir privertė smegenis kurti baisiausius scenarijus. Markas rado raktelius ir priėjęs prie Keitės ją tvirtai apkabino.
- Aš žinau, kad baisu, bet mes išsinešdinsim iš čia ir viskas bus gerai. Pamatysi. Kai tik išeisim iš čia, bėk link mašinos ir nesidairyk. Aš būsiu už tavęs.
Rakinamos lauko durys tyliai spragtelėjo. Markas lėtai jas pravėrė. Apsidairė. Lauke nieko nebuvo, tik vėjas ošė medžių viršūnėse. Elnio lavono nebeliko, tik sušalusio kraujo bala raudonavo prie laiptų į terasą ir kiek tolėliau, kur gulėjo gyvūno galva. Vaikinas ir mergina tyliai išslinko iš trobelės. Didžiulis juodas miškas bauginančiai stūksojo aplink.
Automobilis stovėjo už kelių šimtų metrų. Keitė atsisuko į Marką. Šis jai padrąsinančiai linktelėjo. Ir Keitė leidosi bėgti, tankiai alsuodama, kojomis spardydama ir aplink drabstydama sniegą, sukaupusi paskutinius jėgų likučius ir baimę pavertusi energija. Atrodė, jog penki šimtai metrų išsitampė ir virto penkiais kilometrais, tačiau Keitė vis bėgo. Sustojo tik prie pat mašinos. Atsigręžė tikėdamasi pamatyti Marką už jos, bėgantį su mašinos rakteliais, tačiau pamatė ne tik tai.
Sunku buvo nepastebėti iš miško tankmės išlindusio padaro. Keitė be žado parodė pirštu į būtybę. Markas staigiai atsisuko, nusikeikė ir liepė Keitei lipti į mašiną. Suakmenėjusi Keitė vapėjo kažką neaiškaus, todėl Markui teko tiesiog įgrūsti ją į automobilį.
Prieš pat pasukdamas raktelį, kad užvestų variklį, Markas sekundei nusuko žvilgsnį į būtybę, kuri jau artinosi prie automobilio.
- Šūdas, šūdas, šūdas, - keikėsi vaikinas vis bandydamas užvesti automobilį, - Tikriausiai nuo šalčio išsikrovė akumuliatorius. Šūdas.
- Ką darysim? – proverksmiais paklausė Keitė.
- Neturim daug laiko. Tu bėk atgal į namą, o aš pabandysiu nukreipt to monstro dėmesį.
Keitė net nenorėjo to girdėt.
- Ne, ne, to tikrai nebus, - skruostais tekėjo ašarų upeliai.
- Nebūk kvaila, bent tu išsigelbėsi, - Markas sugriebė Keitės rankas ir tvirtais spustelėjo, - Aš kaip nors, o tu bėk ir pasislėpk kur nors name.
Mergina jautėsi siaubingai, įsikabinusi į Marką ji net pagalvoti nenorėjo apie tai, kas jo laukia bandant nuvilioti pabaisą. Tačiau laikas tirpo. Vaikinas apsikabino Keitę, pabučiavo, ištarė, jog myli ją ir šoko lauk iš mašinos. Keitė nedelsė, išsmuko iš automobilio paskui Marką. Jis bandė atkreipti pabaisos dėmesį šūksniais ir rankų mostais. Būtybė šaižiai suklykė ir metėsi Marko link, o Keitė, sukaupusi paskutinius savo valios likučius, tuo metu spruko trobelės link.
Sukilęs adrenalinas tarsi suteikė sparnus ir Keitei pasirodė, jog vos per kelias sekundes ji atsidūrė prie namo durų. Paskutinį kartą dar spėjo pažvelgti į Marką ir tada nėrė į vidų.
Užspaudusi sau ranka burną, niekaip nesuvaldydama bėgančių ašarų, ji tupėjo spintoje, norėdama patikėti, jog tai tik košmaras, iš kurio netrukus pabus. Keitė dar spėjo išgirsti Marko siaubu ir skausmu persisunkusį riksmą, kai būtybė draskė jį į gabalus. Keitei net atrodė, jog girdėjo kaip lūžta jo kaulai, plyšta oda ir trykšta lauk vidaus organai.
O po to – tyla. Kraupi ir kruvina tyla apsupo trobelę miške.