Ir kartais atrodo pro šalį vis lekiantiems viskas
Tiktai blizgesys lopšių vygės vestuvės kapai
Vienuoliui priklaupusiam plyšta pasenęs meniskas
Kur aš suklupau kur ir tu lygiai taip suklupai
Bažnyčioj tarp sijų kur įsauly žaidžia tik dulkės
Ir sukas aplink piruetais lengvais ir mažai
Čia lieka jėgų visą parą budėjusiems – gulkis
Kelionė – tai mintys ir jeigu iš jų sugrįžai
Esi apkeliavęs pasaulio ribas piligrimas
Juk net nepakilęs iš vietos ėjai ir ėjai
Prieš tėkmę prieš vėją net jam vakarais ir nurimus
Tau vėrės žvaigždynai prieš veidą naujai ir naujai
Ir mainėsi upės ir šiaurės pašvaistės kas kartą
Estampai šalti vėjų rožės mintis be krypties
Ir žvilgsnis į dangų gandrais ir lėktuvais suartą
Kur lieptų per debesis niekas tvirčiau nenuties
Nei miręs poetas žemaitiškos žemės kukutis
Liūdna Severiutė atėjus pasemti vandens
Taip lengva išėjusiems rodos o liekantiems būti
Tik saujoj ruduo tik tas vėjas kur plaukus kedens
Visi suskaityti – nė vienas iš jų nenukristų
Be valios kuri viską valdo be valios kuri
Iš parnešto medžio dainuoja skaptuodama Kristų
Ir lieka kartu su tavim net tuščiam kambary
Gal nieko svarbaus tik detalės tik žvilgsnis ir viskas
Tarp trumpo dabar ir tarp ilgo tylaus niekada
-----------------------------------------------------------------
Nepratusiam klauptis karaliui suplyšta meniskas
Skeptru vėl pavirsta kuklaus piemenėlio lazda