[pranc. quand]
Pavargęs kūnas troško poilsio - tai išdavė kampuoti ir nykstantys judesiai. Prigludus prie beformio baldo, prisiminė vaikystę: joje mėnulio apkasai, nupuošti žvaigždžių karoliais, ant jų sukdami ratus kabinosi spalvoti paukščiai su bukais snapeliais. Raukšlėtus medžius apkabindavo kaip netikėtai sutiktus draugus gatvėje, apsirengus lietum šokdavo žiūrėdamama į besisukančius, lapiją plėšiančius vėjo šuorus, klausėsi pievų juoko, laiką skaičiuodavo primerktomis akimis prieš vinguriuotą žaibo švykstę.
Išsiilgus nerūpestingumo, suvokė grožį ir natūralumą, intervalą, kuriame individas nejaučia kapitalizmo signalizacijos ir nekvėpuoja per problemų membraną. Visas laikas susikoncentravo į tyrą buvimą ir empatiją aplinkai, kurią apglėbia mažo vaiko delnai.
Kambarys metras po metro pildėsi emocija ir prisiminimų jautrumu, įtraukdamas kumpą, vidinio chaoso ir akimirkų stagnacijos sudirgintą žmogų. Nešė save prie šalto vandens, palinkusi pylė ant rankų gyvybę ir girdė nuo produktyvumo iškamuotą veidą, kuris lydės rytojaus perspektyvoje.