Perkūnas

Jis muša būgnus ir dangaus skliautus lazda išdarko,
kirvius, strėles išsvaido apvaisindamas Žemyną,
kad ugnyse žvaigždynų jam žalčius gimdytų, dar grūmoja,
kad smingant žaibui žemė atsimerktų naujai tvarkai.
Kai kūną, išsigaubdamas ugninėm arkom, iškankina,
užglosto lietumi, žolynais lipančiais į dangiškąjį gojų.

Atėjus sausrai užmuša sparnuotą slibiną, gyvatę,
sužvengia eržilu ir bliaunančiu ožiu iškrato liūtį iš barzdos.
Nukreipia savastį raguotą gelbėti mažiausią pienės žiedą
ir saulę pasikinkęs kyla, leidžiasi aru naujas erdves pamatęs.
Ragus raudono avino ant šalmo smailina badytis nuolatos,
kad žmonės mintų tvano rykštę. Mėnuo jį šaltiniais rėdo.

Juodam dangaus grumtynių ringe atsigulęs pailsėti,
paleidžia sukauptas iliuzijas – smulkutį rytmetinį lietų,
su ašaromis kylančiu ūku žmonių, pavargusių iš viso svieto,
kad pramiegotų laiktarpį, kai sprogsta žalčio išnara ir mėto
už ringo virvių. Nuo pergalių pavargęs pats sau skelbia veto,
kad žmonės jo vandens išgert lig soties bet kada galėtų.

Per širdį rita saules, kad sušiltų nuo audros pavargęs,
žvaigždynais bėgantis, bet vis miškan sugrįžtantis žvėris.
Raudona tunika apgaubia besikeičiančią pasaulio rėdą,
kad vergvaldys pavasaris nupieštų laisvės ženklą vergui,
kuris į vandenynus iš ugnies buveinės pats atvers duris.
Ir skrieja karieta, kol ratai Grįžulo žvaigždėlapin surieda.