Pikuolis

Žmonių dalia – tai taręs rūsčiai trenkė žodžiais,
šis svietas per šviesus, eime kur šaukia vėlės,
ir, trupindamas rankoj uolą, kaktoje atvėrė
minčių raizgyno kerą. Įkvėpė ir godžiai
mintis naivias ir švelnią žodžių kanarėlę
pirštu užspaudė  dėl kankinusių jį trelių.

Tamsoj paklaikusių akių raudonis – tai ne monai,
galvoja liedams kraują į tamsiausią sapno kampą.
Ir spangsi, veriančiais rubinais puošia savo guolį,
košmarą susapnuotą perrengia lyg savo žmoną
vaizdu iš patirties ir aplinkos, kuri juslėm nulemtų
dugne atrasti tai, ko neaptiks šviesa naivuolė.

Jo palaikus žmogus atranda savyje lengviausiai:
Perūnas, Pikčius, požemių tamsos dievybė Pragarėlis.
Išdrabsto pykčio seilėm kraują jo išbalęs veidas,
išspaudęs dejones dudena lygiai kiekvienam į ausį.
Ir kūlvirsčiais paikumas virsta lyg pirties duris pravėrus,
tą garą gerdamas žmogus nemąsto – kam gi leido

išjuokt maldavimus. Iš mirusių pasaulio prisikėlęs
nelaimių dievas maunantis tris kaukoles ant ragotinių –
žmogaus, tūžmingo jaučio, arklio nesibaidančio žalčių,
virš durų verčia atbulai prikaltą laimės pasagėlę,
kvatodamas ugnim pats su savim vis eidamas imtynių,
jis džiaugiasi žmonių vargais ir padalintu dievišku skausmu.