ViolitaMatai, su magijom reikia atsargiai, nes gali sulaukti labai stipraus priešininko. Ėjo moteris violetinė: violetinės kelnės, violetinė palaidinė, violetinė kuprinė, juoda skrybėlaitė, juodi akiniai raudonais rėmais, užtikrinta eisena. Ėjo iš išnuomotų apartamentų, kur atvykusi turėjo neatsargumo prisijungti prie šalies vietinio interneto. Pradėjo į telefoną plaukti prostitučių sekso pasiūlymai, atakavo labai įkyriai. Matyt pagalvojo, kad asmuo, išsinuomojęs butą yra vyras. Greičiausiai taip ir buvo įprasta – turbūt tie vyrai, kurie išsinuomodavo šį butą ir neatsilaikydavo prieš tokius „saldžius“ ir vaizdingus pasiūlymus ir pasikviesdavo šias „sirenas“ į savo lizdelį. Apie tai negalvojusi violetinė moteris kiek stebėjosi, kad kaimynai nelabai draugiški, tarsi vis su kažkokia užslėpta mintimi ją sutinkantys ir pro ją praeinantys. O atvyko ji į šį pajūrio uostą ir kurortą galima sakyti ne tiek ilsėtis, kiek pasisemti žinių, pabendrauti su vietiniais, pamatyti, na gerai, pašniukštinėti kuo jie gyvena... nes mokėjo vietos kalbą ir buvo tos kalbos vertėja, tai kaipgi pasikeitus laikams jai tai būtų nerūpėję.
Jaučiu, kad pamečiau pasakojimo giją, vėl jausmai su išgąsčiais užplūdo...
Taigi ėjo ji visa violetinė link parduotuvės. Tolokai ta parduotuvė, žmonių aplinkui nėra. Buvo tai rytas, ne, ne vakaras... Ėjo, kaip sakau, užtikrintu žingsniu ir gal per daug užtikrintai, nes tos šalies kalba jai suteikė tokį pasitikėjimą savimi. Ir staiga pajuto labai intensyvų, labai įdėmų, su didžiausia neapykanta, smeigte prismeigiantį žvilgsnį... Kas tai? Kova? Violetinė moteris buvo tam nepasiruošusi, bet gal, pati to nesuprasdama, ji buvo apsiginklavusi? Gal atrodė per daug išsidabinusi, per daug užtikrinta, gal pasirodė, kad yra tai jaunai moteriai varžovė? Gal pasirodė, kad yra atvažiavusi čia kaip konkurentė, galbūt kaip kažkokia magė, sužadinusi tamsiausias tos į ataką pasimetusios jaunos moters jėgas... Taip, violetinė moteris pajuto, kaip jai pakirto kojas, kaip svaigsta galva, drumsčiasi sąmonė, bet kažkaip išsilaikė ant kojų ir toliau ėjo iki parduotuvės, kurioje su visa savo magija pradėjo labai manieringai rinktis prekes, aišku, nerasdama to, ko norėjo, o pardavėja, aišku, dar nusuko nuo jos keletą vietinės valiutos banknotų. Reikia pasakyti, kad ją „atakavusi“ jaunoji moteris po išpuolio jau vėliau susivokė, kad panaudojo per daug jėgos, kad toji violetine moteris visai nėra priešiškai nusiteikusi (dabar atrodo, kad čia „atakavusiajai“ taip tikriausiai pasirodė), bet kas buvo padaryta, tas jau buvo padaryta... Taigi, tas išgąstis violetinei moteriai skaudžiai atsiėjo, jau jai viskas po to pradėjo kristi iš rankų, ir pradėjo „atakuoti“ ir liūdni arba baisūs, skausmingi prisiminimai. (Na, ir kas gi tokių yra nepatyręs?) Bet jie tapo tokie akivaizdūs, intensyvus, ir violetinė moteris, neišlaikė. Ji verkė ir verkė, net ir tada kai kas nors matė, net nebesisaugodama, ir baisiausiai pradėjo savęs gailėtis.... lyg ji būtų visų nelaimingiausia. Jau tokia nelaiminga, jau tokia nelaiminga.... O dar ir tie „sekso dievaičių“ laiškeliai, jau visiškai tai ją nu-nu-stekeno...
Taigi moralas būtų toks: kai esi kitoj šaly, atsargiai su savo kerais. Kas kad moki kalbą, kas kad manai, jog kažkiek tą šalį pažįsti... kas kad labai draugiškai nusiteikusi esi.... Neskleisk kerų, geriau jau melskis, nes jeigu ji būtų buvusi kuklesnė ir pasikvietusi į pagalbą, na, tarkime, kad ir savo angelą sargą, o ne aklai pasitikėdama, kad pati viską susitvarkys ir čia jau ateina magija... ir matote kaip jai tai pasibaigė: ašarų pakalnė ir tas išgąstis – gerai, kad dar „STOGAS VISAI NENUVAŽIAVO“.
Nežinau kaip atrodys kitiems ši istorija, bet gavau pasiūlymą išdėstyti, dėl ko nepasitenkinimas, tai va, ir dėstau... Ir tikrai, žinote, kažkaip palengvėjo. AČIŪ.
