laukiant lygiadienio virsmo

vienuolių eisenos smėlis
nugula į delno žemėlapius
skaitau juos

širdies linija persijuosę
it fakyrai
pametę akių ugnį jie eina

nosim iki grindinio
lietus degančiais pirštais šnypščia
prausiamų turistų veiduos

vakaro nuotraukos
pro skaidrius popieriaus lapus iš tolo
prieš kelionę į ekvinokciją

vienuoli kas tie baltai
kraipo galvą japonas 
užprogramavęs upę

vaikas iš valties oranžinėm akim
piešia žvaigždynų hieroglifus
sako tai krivių balsas

griaudžia toshiba garsiakalbiai
įstrižai perkirptą naktį 
krinta trys kryžiai

vandeniu plaukia
saulėto dovio skrynios
ornamentais į praeivių akis

čiabuviai susirinkę dėlioja ugnį
dar ikikristaus saugotą
iki vabalėlių po akmeniu

žingsnių sinchronas
iš balto į juoda metų lūžyje
saulei suriša antakius

suraukia kaktą japonas
pamiršęs skėtį kur esava
gidas juokiasi lietu-va įterpk s

stoja krantinės pulsas
pilnatį į delčias skeldamos
išplaukia ugnies skulptūros

dešinėj kryžius kairėj verocafe
kalbasi svetimšaliai
daugiau nei apie tris spalvas

kol išnyra milžino šešėlis
su kūdikiu ant rankų ale
aleliuja ar masinė psichozė

vienu žingsniu per upę
perkelia gyvenimus
viena ranka mėnulį užčiaupia

kita kelia turistų nykštį
už išėjimą iš žaidimo taisyklių
už visų tikėjimų esperanto

vaiko akyse fakyro ugnys
nupučiu karštą smėlį nuo delnų
gidas skaito lygiadienio libretą

apie tylą prieš ryto sprogimą
equinox sekundės virsmą dabar ir čia
kažkelintam šviesmety