Kada sielos įplyšta kaip gedulo juodas drabužis
Išaugtiniai pasauliai – juose mes abu nesutilpom
Upė apveja kaklą melsvom ir klaidžiom savo kilpom
Ir ruduo tarsi voras per šaltkrečio rytmetį gūžias
Įsispraudęs gražiai į nugraužtą eilėraščio kampą
Tiek per naktį prasmės knygų žiurkės sugraužti tespėjo
Vieną naktį žvaigždėtą (o gal ir bežvaigždę) rugsėjo
Kada rašalas gyslomis sruvęs vėl vandeniu tampa
Ima stingti lėtai ir taip tęsiasi miegas letargo
Tavo stiklo karste vėl nubąla šalna nebučiuota
Ir Snieguolė pražyla pavergusi širdį ir protą
Vis sapnuoja namus nors juostelė jau sutiktis pavargo
Nespalvotam kine ten kur viskas tik balta ir juoda
Kur pratrūksta rauda ir voltornos prie sambalsių dera
Tau atrodo sekundė – o mes pramiegojome erą
Kur tiesa ir teisybė – gražiai sumeluota paguoda
Man vėl skirta mažėt ir mane jau drabužiai praaugo
Kaip praauga žolė miesto bokštus – pilių ir bažnyčių
Šiaušias upėj vanduo kad ant jo tavo vardą rašyčiau
Šnara parkuos laiškai ir sunkiau daug atskirti nuo draugo
Savo priešą šalia drabužėliais baltais išaugtiniais
Kai į ritmą būties jo galva kaip žibintas vis linksi
Lengvas tango šokėjas pamiršta ir tempą ir žingsnį
Ir sunkiau man išmelst stiklą duonos nei riekę degtinės
Dievo vardo neliko ir tu man esi vien tik Vėjas
Tavo darbas tėra plėšyt metų laikus nudėvėtus
Aš su dūmais draikaus nesurasdamas laiko nei vietos
Iš liežuvio šaknies vėl po žodį eiles išravėjęs