Pusryčiaujam nelyg pas Tiffanį
lango kamputy tviska
rasos
juve
lyrika
terasa užlieta begalinės
tekančios saulės šviesos
paauksuojančios tavo blakstienas
iš mažyčių sakytum
žaislinių puodelių gėriam
arbatą
visa gyvastimi
prisiekiau saugoti
be galų trapų
senovinį porcelianą
dar nemaniau
kad tą saulėtąjį pusryčių metą
galėčiau
netyčia
negrabiai sudaužyt
tavo širdį
*
Visą vasarą
kukurūzų šluotele
šluoju širdies šukes
visą rudenį iš jų
klijuoju senovinę vazą
kad galėčiau joje
pamerkti
pluoštą
žiemą rinktų žibučių
kad pavasario pirmas griaustinis
sudėliotų
vėl viską atgal
vėl viską atgal
į šukes
*
Jei dabar tik galėtum paseilintu smilium
atsiversti nugeltusią E. E. Kamingso poezijos knygą
šimtas dvyliktame puslapyje rastum
žodžius:
Niekas, net lietus, neturi tokių mažų rankų
ir apglebus jomis
nepaleistum
*
kasdien ateinu tau skaityti
apie erškėčių paukščius
apie mažųjų lūkesčių
didybę
tavo pulsas toks tolygus
krūtinė ritmingai kilnojasi
per tą pusiau skaidrią
deguonies kaukę
nematau ar nors kartą
per šitiek laiko
bandei man nusišypsoti
nematau tavo lūpų kampučių
virpėjimo
nežinau ar girdi ar klausaisi manęs
duok man ženklą prašau
pajudink bent vieną pirštelį
tik sykį
kaip žolė kilsteli šaligatvio plyšį
bet kaskart mintimis
tu pajudini
mano pasaulį
*
Ant tvoros padžiautos puodynės
lyg keistų pirmykščių
sraigių kiaukutai
kilsteliu
nunešu priemenėn
po kiek laiko
atkalia ranka
nusibraukiu pieną
kuris
dar nenudžiūvo
nuo lūpų
dar šiltą dar ką tik iš pievos
parplaukusį
begaline laukų ramybe
prisipildo
deginto molio širdis