Tobula rasa

Pusryčiaujam nelyg pas Tiffanį
lango kamputy tviska
rasos
juve
lyrika

terasa užlieta begalinės
tekančios saulės šviesos

paauksuojančios tavo blakstienas

iš mažyčių sakytum
žaislinių puodelių gėriam
arbatą

visa gyvastimi
prisiekiau saugoti
be galų trapų
senovinį porcelianą

dar nemaniau
kad tą saulėtąjį pusryčių metą

galėčiau
netyčia
negrabiai sudaužyt

tavo širdį

*

Visą vasarą
kukurūzų šluotele
šluoju širdies šukes

visą rudenį iš jų
klijuoju senovinę vazą

kad galėčiau joje
pamerkti
pluoštą
žiemą rinktų žibučių

kad pavasario pirmas griaustinis
sudėliotų
vėl viską atgal

vėl viską atgal
į šukes

*

Jei dabar tik galėtum paseilintu smilium
atsiversti nugeltusią E. E. Kamingso poezijos knygą
šimtas dvyliktame puslapyje rastum
žodžius:
Niekas, net lietus, neturi tokių mažų rankų

ir apglebus jomis
nepaleistum

*

kasdien ateinu tau skaityti
apie erškėčių paukščius
apie mažųjų lūkesčių
didybę

tavo pulsas toks tolygus
krūtinė ritmingai kilnojasi

per tą pusiau skaidrią
deguonies kaukę

nematau ar nors kartą
per šitiek laiko

bandei man nusišypsoti

nematau tavo lūpų kampučių
virpėjimo 

nežinau ar girdi ar klausaisi manęs

duok man ženklą prašau
pajudink bent vieną pirštelį

tik sykį

kaip žolė kilsteli šaligatvio plyšį

bet kaskart mintimis
tu pajudini
mano pasaulį

*

Ant tvoros padžiautos puodynės
lyg keistų pirmykščių

sraigių kiaukutai

kilsteliu
nunešu priemenėn
po kiek laiko
atkalia ranka

nusibraukiu pieną
kuris
dar nenudžiūvo
nuo lūpų

dar šiltą dar ką tik iš pievos
parplaukusį

begaline laukų ramybe
prisipildo

deginto molio širdis