A. V.
Ko žmogus taip į mirtį veržias ko gi lekia kažkur į priekį
Ko jam gelia rankas ir kojas partizanų žieminių šaltis
Žaibo tvyksnį sugėręs beržas lyg poetas taip garsiai rėkia
Savo gyvastį paaukojęs amžinybėj nubus prikeltas
Ir nė tako namo neranda karuselės blizgus arkliukas
Laumės žirgas miške kinkytas neša lengvą negyvą karį
Prie gyvybės langelio gandras mažą vaiką ratu apsukęs
Jį palieka kaip sapną rytas į vienatvę vartus uždaręs
Pro gyvybės langelį spindi pribuvėjos balta prijuostė
Ten kur skleidžiasi liepų kvapas ir jį skersvėjis traukia godžiai
Kur atrodo per vieną sprindį vis dar mamą gali užuosti
Išsidraikę plaukai anapus kur jau viskas tėra tik žodžiai
Skyla jie kaip akmuo granito ir skiemuo turi savo svorį
Viena esti rašyt į lapą kita – tai akmeny iškalti
Viskas keičias bet nepakito tai ką tau iškalbėti nori
Šis ruduo nuo lietaus sušlapęs lašas rašalo plukdo valtį
Tau per skuostą tik vienas yris ir rankove nubrauksi viską
Kas tiek metų iš lėto kaupės vėl ištrūks iš nakties apsiausto
Ir mėnuliai lyg pirštai skirias prasiskleidę lelijom tviska
Ir girdėti nakty kaip laumės savo šėmą žirgelį kausto
Gniužulėlis gyvybės lengvas vos atėjęs pasaulin rėkia
Ir delnai svetimi pūslėti nuramint jo ilgai negali
Pievoj plakasi žalios bangos gal ruduo išsiverš į priekį
Vėjo pirštai gal vėl iš lėto atkabins iš vidaus langelį
Gal lietus lyg arklys pavargęs tavo ranką cukruotą lyžčios
Nes namuos tik rugpjūčio rūkas ir voratinkliai patys draikos
Vandenėlio pelė nubėga – kokios tuščios ir šaltos įsčios
Prie namų net nėra kryželio kur palaidotas laumės vaikas