...

Vakarui yrant, kai
išsisunkia kontūrai, sąmonė
tikrina sandėliuką, tvarka, įrankiai
ant sienų, tik albumų krūva visa – Mone,
Mondrianas, Martinaitis –
dar keli iš M,
dar keletas iš M nebūtinai, ties
pakraščiu stalo, perpildyti dėmėm,
na nieko tokio, guli ne savo vietoje.
Porą savaičių jau
ir kiti dalykai lyg viena srovė toje
purslų masėje, kurioje be saiko svaičiojau,
jokių niekų neatsisakiau,
niekinau nuovargio apraiškas.
Ir nekenčiau jų paskiau,
vakarui dūlant. O naktis čia pat. Standi.
Viskas kaip visados ir kitaip kažkas,
kam pavadinimo taip ir nesurandi.
Nerviniesi lengvai, na ir kas, jeigu
stebintieji net neįtartų to
ir sakytų – pasveiko,
daugtaškis, iki kito karto,
ak tie stebintieji, yrant nakčiai,
yrant sulėtintai ypač, jei
jau aukštų kaktų siaurakakčiai
nesiartina, nors taip liepia jų įpročiai
trūnijant, trupant ir byrant
debesimis dulkių juodžio,
slenkančio ir ant
ryto sustojančio, nesilaikant žodžio.