Rašyk
Eilės (72422)
Fantastika (2188)
Esė (1688)
Proza (10377)
Vaikams (2460)
Slam (49)
English (1092)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 17 (3)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







Pagaliau ji ramiai nusipurto smėlį, kurio jūros vėjas priplakė į plaukus, drabužius, jau nekalbant apie batus. Smiltys kutena pėdas, nes rankšluosčio nenorėjo neštis. Žinojo, kad perėjus du kilometrus pakrante, bus centrinėje kurorto gatvėj. Rankinė ir taip pilna šlamšto, kuriuo nesugeba atsikratyti. Matematikos vadovėlis dešimtokams, neištaisyti keli pataisininkų darbai... Viešpatie, kodėl  amžinai pritrūksta laiko sau. Nusprendusi neit į rugsėjo pirmosios šventę, metė iššūkį kolegoms ir dingo savaitgaliui į pajūrį.
      Radusi jaukią kavinę, įsitaiso jos kampe. Galva petunijų krūme, kabančiame už nugaros. Kai pasisuka, žiedai lenda į nosį. Tai ją nuteikia maloniai, lyg pati būtų petunijos žiedas arba milžiniškas drugys. Rita svajoklė – taip ją praminė kolegos, vieno miestelio mokyklos matematikos mokytojai.
      Kaip ir dauguma lankytojų ji naršo telefono ekrane mirgantį naujienų konteinerį. „Jūroje išsimaudžiusi moteris netikėtai mirė nuo pavojingos bakterijos”… Velnias… Rita instinktyviai pasikaso ranką. Maudėsi tris kartus, dukart banga tėškė antausį visomis savo tricho-gono-stafilo lazdelėmis… Nejučia jai ima niežėti visą kūną. Iš plaukų ant stalelio iškrenta skruzdėliukas. Mažas bejėgis, pasiklydęs. Bėk tolyn, kol bakterijos tavęs neįveikė, – suima jį pirštais ir įdeda į petunijos taurelę. Pasideda telefoną ant stalo.
      Privažiuoja dviratininkė. Trisluoksnis moters makiažas kalba, kad jai ne itin rūpi pats važiavimas, greičiau ši ošianti nuotykiais gatvė, o gal partneris, kuris jau atmina. Vyriškis mikliai skenuoja aplinką – dirgiklius, galinčius gundyti jo damą ir galimybę atsigaivinti. Nevykusiai keldama nuo dviračio koją, moteris užkabina staliuką, už kurio sėdi inirtingai planšetę maigantis plikis. Jis pasuka galvą ir šūkteli: eieiei atsargiau. Dviratininkė trumpam sustingsta, po to dėbteli į savo draugą: gal kitur? Draugas atsidūsta: žinai, kad kitur nėra to... statyk prie statinės. Iš už petunijos atsklinda rūkomos žolės kvapas. Atsisukusi pažiūrėti Rita nieko įtartino nemato. Tvora. Vėl lenda į mobiliąją skaityklą.
      Statinės – šios kavinės interjero dalis. Į vieną remiasi ir Ritos keliai. Kiek nepatogu, tad apglėbia ją visom kojom, apsidairiusi, ar šis veiksmas nekris kam į akis. Pagaliau kas čia tokio – kojos sulenktos 45 laipsnių kampu aplink kūgio formos stalą. Bent toks iššūkis sau, idiotiškas bandymas atsipalaiduoti pradedant nuo išoriško elgesio. Niekas jos nemato, bent jau jai taip atrodo, nes įsigrūdusi į patį kampą ir dar šešėlyje ji panaši į drožinį. Toks yra netoliese – medinė meška, maždaug metro septyniasdešimt, kaip ir ji, tik stačiakampė, trapecijos formos akimis.
    Kurį laiką Rita stebi centrine kurorto gatve judančius objektus. Žvejas. Nežiūrint gervių kaklais spoksančių iš maišo meškerikočių, jis nusiteikęs ne tik darbui. Šeima palauks. Susirūpinęs jo veidas išduoda svarbų pokalbį su objektu N. Galbūt apie skolas, gal apie moteris. O jei X nukeliaus į punktą Ygrek pas Zet ir išbus ten visą naktį, gali atsirasti koks nors Alfa ir ištraukti šaknį... Nusišneku... Pasiimsiu viskio, - taria sau Rita. Iš už statinių išnyra žemas, maždaug metro su puse vyras, iš apačios žvelgdamas į savo dvimetrinę damą. Abu lyg iš Hollywudo po premjeros pristatymo. Kalbasi vienas su kitu nerūpestingai juokdamiesi. Ūmai vyras susiima už galvos, o moteris ima kalbėti visu veidu. Jos burna nuo ausies ligi ausies kaip tiltas milžiniškoj fotografijoj. Jie skeryčioja rankomis, suka jas kaip išderinto kompaso rodykles į visas puses, kol pasigirsta kažkas panašaus į „caramba“... Netrukus moteris pasiremia į draugo petį, kita ranka mojuodama kažkokiu strypu, nušlubčioja iki artimiausio suolo. Pasirodo, kad strypas – nulūžęs bato kulnas. Vyras susminga šalia damos į suolo lentučių tarpus, kuičiasi susigūžęs it rankinis šunelis. Batelio kulnas nulėmė vakaro eigą. Kviečia taksi.
      Vaizdai plaukia lyg automatiškai persijunginėjančiame TV ekrane. Dvi močiutės susikabinusios per juosmenį, lyg šokdamos bitute-pilkoji, praliuoksi link tilto saulės lydėti. Atskuba padavėjas. Rūpestingas kaip motina ir landus kaip šuo, ieškantis aerouostuose narkotikų. Pastebi Ritos plaukuose skruzdėlę,  sudiriguoja nematomam šepečių orkestrui, ir meta vabalėlį per tvorą. Po to pakreipęs galvą išklauso Ritos išmikčiotą meniu. Pasako, kad ilgai tektų laukti patiekalo, bet po to pasilenkęs nusišypso ir priduria: „aš pabandysiu prastumti kuo greičiau“. Vėliau Rita įsitikina, kad padavėjas šypsosi ne visiems. Kaip ištempt laiką? Telefonas mirkteli – imk ir skaityk mane, naujienos kas minutę!
      „Laisvė be atsakomybės – tai chaosas, sumaištis ir nevaldoma baimė“… Rita permeta akimis straipsnį apie patyčias. Kaip nusibodo ši tema, seminarai, ataskaitos, prevencijos priemonės... Ji nusipurto.
      Prie pat kavinės prisišliejęs milžiniškų karamelinių saldainių kioskas. Mergina kaubojiška skrybėle nužiūrinėja čežančiuose celofanuose įkalintą zoologijos sodą. Suraukusi nosį pasako – ačiū, ne, paduoda pardavėjai kažkokį ryšuliuką, žingteli į kairę, po to pasisuka dešinėn, apsisuka ant kulno ir dingsta iš akiračio. Netrukus pasirodo persikreipęs nuo nešulio vyrukas. Jis tempia su savim mobilų kubą – kolonėlę. Įsijungia pėsčiųjų gatvės vidury ir šoka. Beviltiškai, idiotiškai pagal beviltišką muziką. Retsykiais kaip savo reikalo profesionalas strykteli prie kolonėlės, paderina garsą ar perjungia kitą bumčiką. Tada skraido aplink kubą išskleidęs rankas, sukasi, iš visų jėgų prieštaraudamas muzikos ritmui. Niekas nestabteli, nebent palydi kreivomis šypsenomis. Laisvas nuo visuomeninės nuomonės – pagalvoja Rita ir užsirūko. Prisimena istoriją apie Sokratą, kai šis padėjo vergų pirkėjui atskirti, kuris iš penkių yra laisvas pilietis. Sokratas uždavė penkiukei tą patį klausimą: kas atstatys šventyklą po žemės drebėjimo. Pirmas pasirinko Dievą, antras imperatorių, trečias valstybę, ketvirtas mokslą. Visi jie buvo vergai. Laisvasis tarė – aš. Rita visada bandė būti tokia kaip tas penktas, tik iš to gaudavosi šnipštas. Dirbo sumautoj mokykloj už sumautą atlyginimą ir visiems vergavo. Tai pirmas kartas, kai ji pabėgo nuo rutinos. Žinoma, pasirinko kvailiausią būdą – dingti pirmomis rugsėjo dienomis, kai mokykloje visi pluša.
      Telefonas įkyriai užsikabaroja į jos delnų platformas. „Atsakomybės negali būti be vidinės žmogaus laisvės: ši laisvė – pati svarbiausia”…Pasiuto jie visi rašyt apie tą laisvę. Gyvenam garde, kas iš jo išlipa, tam sulaužo stuburą ar geriausiu atveju apriboja pašarą...
    „Prašom meniu. Peleninę? ” – kiek pasilenkęs padavėjas gudriai šypsosi. „Ačiū”, - atsitokėja Rita ir trumpam susimąsto: kas išrado telefonus tebus palaimintas ir sunaikintas. Gal net demonas, kuždėjęs Sokratui apie paslaptingas jėgas, nebūtų šių dėžučių pasirinkęs protui ir intuicijai nustelbti.
      Kitus staliukus aptarnaujantis padavėjas su kuodu nardo kaip balerina. Suvaitoja saksofonas. Iš pradžių tyliai kabindama klausos receptorius melodija, netrukus išsilinguoja ir gaudo praeivius, lyg patiklias žuvis į savo euforijos tinklą. Žmonės ima kažkur skubėti. Rita sunerimsta. Šalia klykia Whitney: I allways love you. Šokantis vyrukas ūmai atbėga prie karamelių pardavėjos, abu apsikeičia kažkokiais ryšuliukais. Jis lekia atgal į savo mini šokių aikštelę. Kažkas netoliese ima pūsti sirgalių dūdą.
      Rita išsitraukia iš plaukų dar vieną skruzdę. Gatve juda močiutė užsimaukšlinusi ryškiai rožinį peruką, lėtai stumdama parduotuvinį vežimą. Jame nežinia kas uždengta nuo pašalinių žvilgsnių. Petunija už Ritos galvos sulinguoja, iš jos išnyra neskustas smakras ir paklausia: kada tiksliai šįvakar leidžiasi saulė. Rita atsako – nežinau. Žiupsnelis adrenalino į atneštas salotas. Beria pipirus nežiūrėdama. Prie netoliese esančio staliuko porelė užsisako po antrą alaus. „Ar jis ateis? “ – klausia ežiuku kirptos moters moters vyras su kasa. „Jei nenuskendo, ateis, žinai, kad daro ką nori ir maudosi tik sutemus“ – atsako moteris.
      Rita nenori klausytis pašalinių pokalbių, bet staliukai taip arti vienas kito, kad tai neišvengiama. Buvo pajūry. Vakarykštis saulėlydis pritrenkė. Tigro kailis per visą dangų. Kokia jėga – dangus ir jūra lyg didžiulė vientisa drobė. Rita momentą pasijuto norinti ištirpti toje drobėje kaip dalelė neapčiuopiamos gamtos didybės.
      Paragauja viskio. Padavėjas iš tolo nusišypso. Gal kabina... Arba atidirbtas mandagumo ženklas. Atneša kavą. Ant stalo nėra servetėlių. Ji knisasi rankinėj, randa nosinių pakelį. Ir telefoną. Randa straipsnio nuorodą, kurią įmetė kolegė: „Naujas kurorto kavinių verslas. Narkodileriai“. Toks žurnalistų darbas – tegul bando aiškintis. Knisti viską, kas vyksta ir dar daugiau kas galėtų įvykti. Užgroja Santana. Jos vidinės kastanjetės strykčioja, bet išoriškai to nesimato. Sukaustytas hyperaktyvumas, vidiniai antrankiai. Santana veikia jos vaizduotę, primena klubą, kuriame savaitgaliais šokdavo salsa. Tuo tarpu vyrukas žaliais šortais vidury centrinės gatvės šoka dabar. Jis laisvas. Kvailiukas, išsilaisvinęs nuo bet kokios ritmo, klausos ir elementaraus muzikinio skonio priklausomybės. Rita nejučia pajunta jam pavydą. Jis nesupranta, ką daro ir tuo yra laisvas nuo tokių kaip aš kvailos nuomonės apie jį.
      Netrukus šokėjas atneša kolonėlę – kubą į karamelių kioską. Prašo pasaugoti. Pardavėja stumdydama dėžes jam lepteli: susirastum paną. Kavinės lankytojų galvos pasipurto, keli juokiasi, keli šiaip gainioja širšes. Kurie išgirdo, nežiūri ton pusėn, laukia atsakymo. Vaikino balse nerimas: o kaip... pasaugok kolonkę, o dėl va to, žinai, tai aš laukiu, dar šiandien.
      Prie kiosko Dolskio kariško vaizdelio dainos ritmu žengia moteris karžygė. Karamelių okupacija. Renkasi, gestikuliuoja rankom, pasilenkia prie pardavėjos, abi kuždasi. Karžygė gauna kelias dėžutes, o pardavėja padeda stalo šone kažkokį ryšulėlį. Rita pastebi, kad ten jau yra keli tokie ryšulėliai. Kitoje gatvės pusėje pora žaidžia stalo futbolą. Vyras labai stengiasi, moteris stovi šonu ir atmušinėja jei ne klubu, tai mažuoju rankos piršteliu. Įvairiaspalvis traukinukas rieda ratu, ant stogo monotoniškai žybčioja lemputės, nėščia pora liūdnai dėbso į klykiančius vaikus.
      Daugėja svečių prie kaimyninio alaus gėrėjų stalelio. Žili ilgaplaukiai vyrai ir ežiuku kirptos damos. Alus vienodai. Džiazuoja išplaukusios akys. Randuotas vyras barbena į stalą. Kalbasi su draugais žiūrėdamas į viršugalvius, spragteli pirštais balerinos panosėje, kad nesulaukia užsakymo. Kuoduotasis padavėjas dingsta, netrukus elegantišku šuoliuku atskraidindamas padėklą su lėkštėmis.
      Gatve skubiai prasiiria moteris grauždama burbuolę. Simpatiškas tamsiais akiniais nosį pasibalnojęs vyras nešasi du pomidorus permatomame maiše. Akivaizdžiai vienišas. Rita nužvelgia jo klubus. Štai tau, Penelope, bunda gyvuliški instinktai... Ji trokšta sutikti žmogų, kuris būtų laisvas ir vertintų jos laisvę. Bet norėtų jį prisirišt prie stalo kojos, kad visada būtų šalia. Arba, kad jis pririštų. Bet taip nebūna. Vienas pradėtų dominuoti, o kur tada abipusė beprotiška dievinanti meilė. Be dievinimo Rita neįsivaizduoja meilės ryšio. Kažkas pasakė, kad tikra meilė testuojama taip: moteriai vyras turi būti Dievas, o jam ji – Marija. Rita svajoklė tuo tiki. Todėl ir vieniša.
      Telefono ekrane sudilgčioja tekstas: „Žmonijos istorijoje laisvė yra anomalija. Jos ir dabar visai nėra ar yra labai mažai “… Blemba…perpipirinau salotas, – Rita išsižioja gaudydama orą.
      Šokėjas pasiima kolonėlę iš karamelininkės užkulisių, grįždamas į srautą, užmeta akį į Ritos statinę, į Ritą ir jos kojas. Ji pajunta kūnu prabėgantį pulką tropikus ryjančių termitų. Netrukus žali šortai jau laksto gatvės centre tempu, prilygstančiu finalinėms rungtynėms. Pagal klaikią „Tu mania suvedžiojai, tu mania palikai“ muziką vaikinas sukasi malūnsparniu, peršoka kolonėlę, akivaizdu – grįžo į darbą su dviguba energija. Netrukus čiastuškos, polkos, fitneso, visų svieto mankštų ir dar balažin ko miksas jį nuvargina. Jis pagarsina muziką, bet prisėda ant kubo, stebi praeivius pasruvusiomis krauju akimis, lyg bulius koridoje. Atsisuka į karamelių pardavėją, kuri paniurusi stebi praeinančius pro šalį. Gatve plaukia didžiulis užpakalis rožiniais aptemptais džinsais. Kasa iki kelių. Lietuvaitė rugiagėlių akimis. Pražiota žuvies burna gaudo orą, akys ieško išsilaksčiusios šeimynėlės, kuri jai moja iš margaspalvio traukinuko. Rita instinktyviai užsičiaupia, nenori būti panaši į ją. Kolorowe jarmarky.
      „Žmogus laisvas rinktis. Gamtą arba betono džiungles, ištikimybę sau arba sistemai, butaforiją arba realybę, visur vyrauja laisvos valios pasirinkimas“… – iššokusi mobilaus ekranėlyje citata ropoja jos kūnu lyg skrusdėliukas vampyras, ieškodamas atvirų kapiliarų. Ką galiu rinktis, jei nežinau iš ko, – Rita naršo toliau internete.
      „Ei jūs“, – vaikinas apveda žvilgsniu kavinę. Jo balsas trūkčioja. „Ei, kas nors“, – bandydamas prarėkti savo muziką, šokėjas žiūri į riedantį ratu mugės traukinį. Lemputės mirkčioja kaip per Kalėdas. Vėl kyštelėjusi galva iš petunijų dvelkteli salstelėjusiu tabaku ir rūkyta žuvimi. Rita nusipurto. Na ir vietelė prie tos statinės. Kurį laiką stebi nuvargusį šokėją, aplinkinius, atrodo, kad jis kalbasi pats su savimi. Niekas nesureagavo į jo žodžius, net jo pažįstama kiosko pardavėja, tad Rita taip pat stengiasi nekreipti dėmesio.
      Pastebimai temsta – močiutės nugramzdino saulę tiksliai pagal kalendoriuje nustatytą laiką.  Traukinukas įsišėlo. Lemputės šokčioja visų aplink dundančių ritmų taktais. Pridygliuoja treninguotųjų būrelis. Susiėmę už pilvų, perkreiptomis šypsenomis. Vuo, durniau, kuo nešuoki... Hahaha, – spiria į kolonėlę vienas. Šokėjas lėtai atsistoja ir ima plasnot. Vietoj, kaip nusileidęs malūnsparnis, jau išjungus motorą. Treninguotieji jam ploja ir garsiai žvengia.
      Alaus gėrėjai kaimynystėj vis dažniau pakyla nuo savo statinės, apėję ratu kavinę ir karamelių kioską, grįžta įtartinai dairydamiesi. Įplaukia kumpanosė Venera. Sulėtintai sukdama kaklą, susiranda Ritos padavėją ir moja jam pirštu. „Po darbo ble jei negrįši na, nerasi ble, ar tau aišku na“, – trukteli jį už rankovės ir apsisukusi išplaukia. Rita įsistebeilija į druskinę, po to į pipirinę, apsimeta nieko negirdėjusi. „Ar nieko netrūksta? “ – padavėjas klausia gudriai šypsodamasis. „Ne, dėkui... Sakykit, ar pažįstat tą šokėją? Man atrodo, jam ne kas su sveikata... “. „Mhm... Tu ką, taigi čia Jurgis, šoka, bando uždarbiaut, gal ką pavartoja dėl energijos“ – kreivai nusišiepęs padavėjas nubraukia nuo Ritos kelių skruzdę ir išeina. „Betarpiški padavėjai“, – pagalvoja ji, – Gal man pakeisti profesiją... 
      Tuo metu vėl sujuda petunija. Neskustas smakras šįkart išnyra ir užstoja Ritą lyg širma nuo visų kavinės čiabuvių. Ji pastebi, kad marškiniai – flanelinės pižamos viršus, o akys laksto. „Va, laikyk šitą“, - drebantys lyg žiurkėno žandai ją suerzina. „Kas čia? “ – paklausia. „Maistas akvariumo žuvims“, - nusižvengia, padeda prieš Ritą ant statinės viršaus ryšulėlį ir dingsta už petunijos.
      Ji dairosi. Lošteli atgal ir pajunta kietą atramą. Na taip, petunija kabo ant tvoros. Jos statinė kampe. Netrukus Rita pastebi savo padavėją, kuris dėlioja lėkštes ant tolimo kavinės stalo, nenuleisdamas nuo jos akių. Ji jam pamoja. Šis apsidairęs prieina. „Pažįstat tą, kuris padėjo va šitą? “ Ji rodo padavėjui ryšuliuką. Padavėjas pasako, kad viskas „va taip kaip ir turi būti“. Ji paklausia, kas turi būti būtent „va taip“. Jis mirkteli: „taigi kaip visada“. Nueina lyg niekur nieko. Rita apsidairo. Ryšulėlis ant jos stalo. Vienas panašus pas karamelininkę. Turbūt dar keli kilogramai močiutės rožiniu peruku vežimėlyje, tfū, greičiausiai kažkokį šlamštą pardavinėja.
      Pasigirsta isteriškas vaikų juokas ir suaugusiųjų dudenimas. Tėvai pykstasi. Neono šviesų žaidimai veda juos iš proto. Dienos nuovargis įsitaisė 3D filmų krėsluose. Pramogos pardavėjas energingai keičia ekrano užsklandas, krėslai juda, balsai sprogdina ausis, visi ištroškę adrenalino. Puošnėja praeivių rūbai. Stiprėja gėrimai. Šokėjas vis dar sėdi susikūprinęs ant savo kolonėlės ir nejuda. Padavėjui su kuodu neberūpi nauji lankytojai. Jo padepa nebeišraiškingas, nes dienos pelnas viršijo šefo lūkesčius. Na, dar keli sukučiai dėl arbatpinigių.
      Dviratininkė liuokteli per Ritos statinę kaip kengūra ir nusiperka baltą karamelinę pandą. Kartu gauna akivaizdžiai per didelę dėžutę jai įsidėt. Gal lauktuvėms, gal sau. „Ar laisvė tai procesas? ” –telefonas kalbina Ritą. Ką aš žinau, atstok, – įsideda jį kišenę. Praeina dvi išsikvėpinusios ponios baltais pončo ir nuplaukusiu į paakius juodu makiažu, taip pat panašios į pandas... Rita susijuokia. Ją veikia muzika, centrine kurorto gatve plaukiojantys personažai, savaitgalio pabėgimas iš rugsėjo gniaužtų. Išmestų vadovėlį ir tų dundukų, gadinančių atostogas rašliavas... Net saldu pasidaro pagalvojus. Bet ne. Rita svajoklė – rimta mokytoja...
      Mintis nutraukia garsiai ištartas „Ei“. Tai plikis, nervingai brukdamas planšetę į kuprinę, šūkteli padavėją. Balerinai gestu parodo, kad dingtų ir rodo ištiesęs pirštą į Ritos padavėją. Šis prieina, jiedu sukiša galvas, kažką kalba, nervingai trūkčiojanti plikio ranka sako, kad jis kažkuo nepatenkintas.
      Keičiasi kaimynų gestai. Moterys ežiukų galvomis energingiau skėsčioja manikiūrais, vyrai sulėtintai braukia pirštais karčius. Dviratininkė pasileidžia plaukus. Ataidi būgnas. Šokėjas žaliais šortais staigta ištiesina nugarą ir pašoka nuo kubo. Perjungia lig šiol tarataikinusią kolonėlę į klasikos registrus. Betovenas. Pasistiebęs ant pirštų galų ima šokti sakartvelų ar kitų karštakraujų šokį. Žmonės stabteli. Būgnai dera prie jo šokio ir muzikos. Kur tau įmest pinigą? – pasigirsta pašaipus balsas. „Susikišk“ – vaikinas dusliai surinka ir šoka toliau, nekreipdamas dėmesio. „Tai durnius... “ atliepia aidu praeinantys viens du trys keturi stebėtojai. Gabalo pabaigoje vaikinas sėdasi ant kolonėlės, sunkiai kvėpuoja. Grįžęs padavėjas paslaugiai nuima nuo Ritos peties dar vieną skruzdėlę ir prislopintu balsu sučiulba: „Paketėlį aš paduosiu kam reikia, nesirūpink, kur jis? Atnešt sąskaitą?.. “. Rita žiūri į stalą, bet ryšuliuko ant jo nebėra. „Nežinau, turbūt pasiėmė tas, kam reikia. Atneškit sąskaitą“, - sako padavėjui, kurio veido raumenys ima trūkčioti. „Ir pasakykit, kur čia gali privažiuoti taksi“ – dar priduria. Padavėjas sutrikęs linkteli kaip suokalbininkas ir dingsta. Netrukus Rita mato, kad plikis kalbasi su kažkuo telefonu, įbedęs akis į šokėją.     
      Gatve, sukdamas neįgaliųjų vežimėlio ratus, važiuoja vyras languotais marškiniais. Jo moteris jam nusišypso, bet čia pat sustoja lyg atsitrenkusi į nematomą sieną. Stebi ant kolonėlės prisėdusį šokėją. Vaikinukas pakelia galvą, atsistoja. Moteris nekantriai gestikuliuoja. Vyras privairuoja artyn. Kepšteli ausin kiek pasiekdamas jaunuolį. Šis trina akis, čiumpa kolonėlę ir velka ją prie karamelių kiosko. Čia netikėtai įsistebeilija į Ritą. „Jums turėjo atnešti maišiuką. Mano maišiuką. Kur jis? “. Rita apsidairo, lyg norėdama įsitikinti, kad kalba su ja. Berods taip. „Atnešė. Jis pas padavėją“. „Pas Moržą? “ – beveik išrėkia. „Nežinau“, – Rita dairosi savo padavėjo, kuris priplasnoja artyn. „Čia jūsų klausia... “. Padavėjas moja delnais lyg slėgdamas orą į grindis: „Viskas gerai, bet tu skolingas jiems žinai kiek“. Muzikinį foną pertraukia švilpukas...
      Plikis, vyras su alaus bokalu, pora iš kitąpus gatvės, močiutė rožiniu peruku, dviratininkai palinksta prie gulinčio šokėjo. Jo veidas perkreiptas keistos grimasos, melsvas, kolonėlė šalia lyg karsto antvožo šešėlis. Rita dairosi. Kai kurie lankytojai elgiasi lyg nesuvokdami ar čia ta pati gatvė, ar jie vis dar kavinėje, ar juos kas prigirdė haliucionogeniniu kokios nors mumbajumba genties gėrimu ir jie dabar žiūri 3D filmą kokiam kaimo klube. Rita stebi kaip moteris baltu chalatu kelia vaikino galvą, praeivių būrelis renka telefono numerius, dairosi, pajunta kaip už nugaros kažkas šnopuoja ir atsisukusi instinktyviai trenkia alkūne į nutysusią vyriškio nosį. Šis nusikeikia: „Karalyna, jūs ble naujokė ar ką“. „Aš ne Karolina“, - Rita visiškai ramiai atsako, padeda ant stalelio pinigus, sako kaimyninio staliuko alaus gėrėjams: „Manau, kad perdozavo“. Prieina prie gydytojos. „Žinom jį... - sako gydytoja – visus pažįstam, ir tuos, kurie jį galabija, ir štai tėvą jo... neškim į mašiną“. Keli vyrukai iš spoksančių būrelio sumurma, kodėl nėra sanitarų, bet paima vaikiną ir nuneša jį gretimoje gatvėje stovintį greitosios pagalbos automobilį. Prie kiosko privažiuoja vyras neįgaliems skirtu vežimėliu. Karamelininkė išgeria tabletę. „Duok užsirūkyt... Ką aš galiu... daržovė jau jis“ – sako vyras. Atsivijusi jo moteris trinkteli jam į ausį: „Nebūtum kojų pragėręs, būtum suvaikęs... “. „Važiuotumėt į ligoninę... “ sukniaukia kioskininkė. „Nevažiuosim... Vien šią vasarą šeštas kartas“.
      Tuo metu Ritai skambina taksi vairuotojas. Pasako, kur sustojo. „Ar esate sulaukusios pagalbos kelyje? ”…- šmėkšteli reklaminis skydas telefono ekrane. „Ne, nesu”, -  Ji atsako telefonui lyg personažas iš Našaraša, nuolat blevyzgojantis prieš savo teliką. Nori eiti į taksi, tačiau ją stabdo ranka. Šalta lyg numirėlio. Suėmusi Ritą už riešo. Plikis rodo jai kažkokį pažymėjimą. Rita ramiai klausia, ko jis norėtų. „Jūs Karolina Kalvani? ” „Ne”, - atsako Ji. „Ne Karolina ir ne Kalvani”. „Jums perdavė žolę. Kur ji? ” Rita ramiai išsiima telefoną, kurio aplanke yra tapatybės kortelė: „Nekalbėkit nesąmonių. Štai mano dokumentas”. Vaikinas perskaito Ritos pavardę: kuo užsiimat? Rita ramiai ištraukia iš rankinės matematikos vadovėlį, kelis formulių prirašinėtus lapus: mokytoja, taisau darbus, užsukau pavalgyt. Plikis atšlyja: „Jūs atsisėdote ne ten ir ne tuo laiku. Prie šitos statinės turėjo kai kas ateiti. Įvyko nesusipratimas. Čia nešvarūs reikalai. Galite eiti. “ „Dėkoju“ – Ji šaltai atsako.
      Eidama Rita dar pastoviniuoja prie karamelių kiosko, norėdama suprasti, kuo jis toks ypatingas, kad pritraukia suaugusius pirkėjus. Pavarto vieną kitą kepinto cukraus žvėrelį, pastebi „tuos“ ryšuliukus... Po to eina ramiai, kartą atsisuka, norėdama įsitikinti, kad viskas savo vietoj. „Vogti tapetai jūsų namų nesušildys”… perskaito ekranėlyje lipdama į taksi. „Kokie tapetai? ” – klausia vairuotojas. „Nieko, atsiprašau, perskaičiau reklamą…”. „Ko tik neprisiklausau. Tapetai tai dar nieko…” – vairuotojas sukikena ir užveda motorą.
    Grįžusi į nuomojamą kambarį, Rita žaibiškai iškrausto rankinę: grūda mokyklinį šlamštą į kelioninį krepšį.  Įsijungia teliką. Forumo  dalyvis iš ekrano kiauksi: „Laisvę galima liudyti ir neigiama reikšme, plaukiant pasroviui, būnant ištižėliu”… „Neee” – sustunga samdyti žiūrovai.
      Rita prieina prie lango ir atsargiai pasižiūri pro užuolaidos kraštą. Tada iš rankinės iškrato du ryšulėlius. Vieną atsargiai išlanksto, apuosto iš visų pusių. Jos akys prisimerkia ir keistai žybteli. Atplėšia laikraščio skiautę ir suberia į ją žolę. Dar niekada nebandė, bet matė, kaip tai daroma. Kitą ryšulėlį taip par apžiūri, įsitikina, kad ten irgi „va tas” ir pasideda į kosmetinės dugną. Ryt reiks dingti.
      Netrukus dūmas išsilieja jos galvoje. Ji užsimerkia ir girdi kaip ošia jūra. Jokios matematikos. Jokios kčiortu mokyklos.
2019-08-28 00:54
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 3 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2019-08-28 11:02
Upė Piliakalnytė
Šauniai suskelta. Skruzdės patiko, suteikia pasakojimui tikroviškumo o tapetai prajuokino. Vienas sakinys taisytinas- Rita svajoklė- taip ją, matematikos mokytoją, praminė kolegos.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2019-08-28 10:29
Erla
Autorė įsijautė į kurortinę aplinką, nuotaiką. Geras psichologinis pateikimas. Mano nuomone pasakojimas per daug išplėstas.
4
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2019-08-28 09:36
Atėja
labai graži, gyva kalba , visuma užkrečianti noru skaityti dar ir dar, intriguoja...puikiai, mieloji varnele 5
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą