Užkalbėtas

Ant tos pagalvės,
nuo kurios rytais nesinori pakelti galvos –
kaskart, kai Kilimandžare suskamba
varpelis nuo vėjo,
atmerkiu akis
ir galvoju
apie pėdų įspaudus
ant to kalno skruostų.

Už penkto serpantinų posūkio Kretoje –
seku tavo surauktą kaktą
per veidrodėlį priešais mane
ir mąstau, kad turėtume judėti dar saugiau.

Marakešo avilyje,
užklupti dulkių
ir zvimbiančių žodžių šurmulio,
stebim lėtai iš pinto krepšio besisukančią kobrą
ir beveik nustoję kvėpuoti
greit susirandam vienas kito ranką.

Dešimt metų,
kai rytais lyginu tavo marškinių rankoves,
mano kavos puodelyje
vyksta saulėj besistumdančių,
spalvotų mini burbuliukų susirinkimas.

Dešimt metų sakai, kad gali pats.
Čia toks mūsų rutininis dialogas.

Kasdien įsegu tau sąsagas į tuos marškinius
ir paleidžiu į geliančio pasaulio nasrus –
užkalbėtą šiltos medžiagos
ir mano apsaugos,
kuri švelniai apglėbia tavo tvirtas rankas.

Ramu, kad saugus.

2019 08 21