Prarasties legionas

Pienių pūkai tarp pirštų tarsi avelės ganos
Šitaip mažytis vaikas bando vaizduot kiklopą
Angelas springsta plunksnom neparagavęs manos 
Kerta snapu kas kartą ten kur labiausiai sopa

Sakot kalbu ne tiesą – kur ten pas jį bus snapas
Bet ar išties nors vieną angelą matėt patys
Kas gi sutinka pirmas žengiantį į anapus
Kas gi duris į rojų tokias siauras praplatins

Kas gi padės apleisti ankštą kiklopo olą
Reikia bene statinės pačio stipriausio vyno
Net galingiausi vyrai po avimis nupuola
Tam kad greičiau įkvėptų laisvės ir oro gryno

Šitaip galop išmoksti jeigu kas klaustų vardo
Reikia sakyt – „niekas“ – štai kaip mane vadina
Tariamas šitas žodis protą taip greit suardo
Niekas neras juk „nieko“ net jei vartys vardyną

Net jei dėlios po raidę kaltins apgavus „nieką“
Net jei to „nieko“ šauksis sužeistas ir įtūžęs
Rąstai – dantų krapštukai žymiai svarbiau kas lieka
Kai jau praeina viskas net paskutinis mūšis

Pienių pūkai tarp pirštų kvepia sukrautos stirtos
Brenda per pievą vaikas bando vaizduot kiklopą
Ir nesvarbu jam laikas eilės ir kam jos skirtos
Šitai esu numatęs – tam kam labiausiai sopa

Žodžiai žolelėm virsta trauklapiais aplink taką
Lūžta eiles užrašant angelo plunksnos plonos
Vaikas per pievą brenda vaiko pėdutėm seka
Smilgom kariai ginkluoti – ištisas legionas