Archaika ir modernybė

rudenį kai sklidinai prilyja į tėvo pėdas
aplink sodybą matyti daug molžemio tvenkinėlių

saulė kaip milžiniškas karpis įsirausia į dumbluotą
dangaus dugną

prisimenu kai dar būdamas jaunas
vyžom išėjo į Rygą karvučių ganyti

dabar tik seni popierėliai karamelė pridžiūvus
to paties deginto molio spalvos kaip ir mes

nuo ganyklos šėmutė nuo ganyklos margoji pareina
ant rago mėnulio kabo raktai senosios sodybos

siekteliu
nors durys vis tiek nerakintos
tikriausiai

asla išvarpyta kurmiarausių kraterių

sraigė tempias alučio ąsotį
laikas išsilenkia slysdamas per seniai plakto dalgio ašmenis

tylu kad ne spengia ausy

kad darosi
viskas taip svetima
kad žemę pardavus dar lieka dangaus lopinėlis

bet grįžtu vėl atgal į tą molžemį sulig žaibo išlydžiu
įsižeminęs įžemintas ne pažemintas dar
nežinau

kur vėželiai žiemoja

kaip sunku prisijaukinti sodybą
dilgelės kandžiojas skaudžiai odą kapoja
uodų ir kažkokių bimbalėlių kirtikliai

sunku vėl prie žmogaus
prijaukint sulaukėjusias obelis

iš tolo putojančias iš pasiutimo
neskiepytos dar

kur apsižvalgai – štai tos prerijos
štai džiūvančio šieno vigvamai
kur bėgiojom ginkluoti lankais kur žaidėm indėnus

karo spalvos pelenai neatsiplovė nuo mūsų veidų
dar džiūva į pakabinti skalpai svogūnagalviai
priplėkus sena antklodė su pokahonta

dabar mano vaikas ten laksto
be lanko be kardo be špagos

kaip ašmenys žvitrūs tik švyti iphone'o ekranas

mano sūnus – visam kaime geriausias
pokemonų medžioklis

kai baigiasi lietūs kai žemė rūpi tarsi miltai
palaistau jo pėdas kad augtų

į ežerus plėstųs