Rašyk
Eilės (72027)
Fantastika (2158)
Esė (1686)
Proza (10316)
Vaikams (2455)
Slam (48)
English (1090)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 4 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







Ko pritrūksta, kad būtų „visi namo“?

    Kol kas niekas atvirai  kvailiu lyg ir nevadino.  Manau, kad taip užsibuvę ir todėl, kad pats netingus į save tokį parodyti. Tačiau irgi nespecialiai taip elgiuosi. Ne vieną kartą atvirai taręs, kad man reikia ateiti į dienoraštį visu ūgiu, „atsinešant“ save ten su visais gabaritais, koks, tarkim, ateinu pasižiūrėti į veidrodį ar pasverti savo materiją svarstyklėmis. Jau pats tokio tikslo siekis – visu ūgiu ateiti į dienoraštį – be jokių komentarų suprantamas kaip kvailystė, kai, pasak visuotinos nerašytos nutarties, „pas šį žmogų ne visi namo“.
  Kažin, ko pritrūksta, kad būtų „visi namo“? Ar taip įmanoma? Ir nors dienoraščio apdaras per netrumpą laiką gerokai apskurdo, apsitrynė, o ir pats ne kartą suspėjau pamanyt, kad jam reikalingi nauji viršeliai, kas nesunku padaryti, tačiau nieko nedaryti dar lengviau. Padėjus gi prie jo nušautą varnėną netikėtai pasirodė, kad tokiame derinyje abu kuria neįprastą duetą. Tegu skurdus, bet šiltas ir nuoširdus jis kaip nutryptas, nuvaikščiotas gimtų namų slenkstis.
  Atėjęs prie stalo, paimu į rankas abu – ir dienoraštį, ir varnėną. Girdžiu kaip toli toli mokyklos kieme suošia galinga, sena tuopa. Netgi  pajaučiu, kaip į mano  akis sužiūri varnėno akys ir jam talkina mūrinės dviejų aukštų vidurinės mokyklos langai. Savijauta ne kokia, bet tai reiškia, kad mes gyvenam. Gyvename ne tik šios dienos laike, bet ir anų dienų, kuris, atrodytų, jau paliktas, atiduotas dienoraščiams. Ir ūmai pajautęs aukščiau kilstelėtą nuotaiką, tariu:
  – Jeigu tu, Šnekuti, kažkaip persitvarkytum į medžio drožinį, ar metalo liejinį, ar kad ir iš akmens ištašytas būtum, tu man vis tiek išliktum gyvas, krutantis, šnekantis... Na, suprask, ką sakau ir pats pratęsk šią šnektą. Suvokti man ją labai nesunku, o  štai žodžiais tai pasakyti nepavyksta. Sakau, kalbu, stengiuosi parinkti kuo talpesnį  žodį, o jis vis per lėkštas, kad taip, kaip iš dūšios į dūšią, (kaip iš sielos į sielą). Negi jis ir dienoraštyje kaip  burnoje.
  – Kaip yra dienoraštyje, tu, Pranuci, dar nežinai. Dar sužinosi. O štai tokiu ateiti, koks dabar esi, apkepęs tokia mase, oi – ne, neįeisi.
  – Betgi tu, betgi Bladukas, betgi Vincas Kudirka  iš  ten atėję.
  – Taip, atėję iš ten ir kol kas esame čia. Labiau, kaip žvalgai. Reikia stebuklo, gal netgi ne vieno. Reikia stebuklŲ, Pranuci, kurie įprasmintų kelionę aplink dienoraštį.
  – Nuojauta tokia, kokios iki šiol nebuvau apturėjęs, Kažkas turėtų atsitikti.
  Šnekutis nesureagavo, nesidairydamas po pašales. tęsė:
  – O Pauliną girdim iš ten, girdim, kad ir nesugrįžusią, neatėjusią čia. Reikia, kad tokie dalykai sunoktų, kad jie patys kaip obuoliai nuo šakų pradėtų kristi.
  – Suprantu. Mirties valandoje. Todėl reikia palaukti. Taip?
  – Yra dar vienas būdas. Labai netoleruotinas, bet yra. Girdi?
  – O ką bedaryti? Tenka.
– Užtekėjo toks laikas, dzieduli, kai reikia įtikėti ir žinoti, kad Jėzus Kristus yra linksmas žmogus, kad  toks jis netinkamas kryžiams nešioti, liūdesiui reikšti. Reikia surengti publikos sąmonėje operacija X, kad Jėzus  Kristus, kad... Na, kaip čia tau tvarkingiau ir suprantamiau pasakius? – suabejojo  savo iškalba Šnekutis – Gal taip? Tačiau tu klausyk ir kol kas neskubėk reaguoti į per žodį pajautų sukeltas reakcijas. Sutariam? – turbūt  sužiuręs iš sielos į mano akis pasakė jis, nes jas  pradėjo skaudėti lyg bandyčiau atviromis akimis žiūrėti į vidurvasaryje įdienojusią saulę. Ar kas bandėte tai daryti? Jeigu ne, protingiau taip nedaryti, nes tai pavojinga ir galima apakti. O varnėnas Šnekutis taip: 
  – Buvo laikas, kai Jėzus leidosi savo kankynei,  leidosi būti prikalamas prie kryžiaus, nors galėjęs neleisti. Betgi žmogaus gyvenime daug žaidimų. Ir  Jėzui tokie dalykai nebuvo svetimi.
  – Žaidimai? Kokius niekus paistai? Visas katalikų pasaulis su Jėzaus  kryžiumi išvaikščiotas.
  – Jis buvo azartiškas žaidėjas, – nenutraukė  savo šnektos varnėnas. -- Ir  štai artėja diena, kai jis  sumanė nusileisti nuo kryžiaus. Pats. Irgi, beje,  azartiškai. Taip paliudydamas savo gyvenimu ant  Kryžiaus, kad mirties ten nėra. Nebuvo ir nebus. Negali  būti.
  – Dulkė tu esi, varnėnai, dulkė, –ūmai  supykęs neiškenčiau. – Tokios netgi nušauti neįmanoma.
  – Kaip ir varnėno, dzieduli. –  Tikras varnėnas liudija tau tiesą, kalba su tavimi, o tas, kuri laikai rankose kartu su dienoraščiu, yra tikrojo Šnekučio  forma, jo apdaras. Taip, taip, yra jo formos  apdaras. Tačiau  nepaisant  tokios tiesos, o  man  sunku tau  pasiūlyti mainus savo apdarais. Taip  taip, man labai nelengva pasiūlyti  mainus savo apdarais, savo parėdais.
  Apie ką čia jis, pagalvojau, bet mintis buvo aiški ir ilgai apie tai  mąstyti neteko. Iš burnos vėlgi pokštelėjo kaip iš pistoleto.
  – Dulkė esi, varnėnai. Gaila  šovinio, kuriuo tave šoviau.
  – Nuostoliai nedideli. Laikas patekėjęs toks, kai nesunku vietoje šovinio parūpinti kad ir atominę  bombą. Tačiau patylėk, dzieduli. Dar minutę, dar kitą ir tik girdėk, tik girdėk:
  – Kai Bladukas sužinojo apie tavo susitikimą su  Švenčiausiąja Marija ir jos sūnumi, maniau, kad ir pats Aukščiausiasis negebėtų pavaizduoti, koks džiaugsmo priepuolis jį ištiko: – O dangau, – įtikinėjo jį, dangų, – tu didesnis, negu esi. – Ir taip vis pasiteiraudamas Aukščiausiojo, ar teisingi jo,  Bladuko, taip tariami jam žodžiai: (– Ar teisingai sakau,  Aukščiausiasis?) –  Ir pats  girdėjau, kaip  Aukščiausiasis:   
  – Teisingai, Bladuli, teisingai sakai...
  – O kur dabar jis, Bladukas? – parūpo žinoti
  – Jis dabar repetuoja. Repeticijoje. Kristų vaidina.  Teisingiau, mokosi vaidinti.
  – Aš ir jį nušausiu, – pažadėjau.
  – Nereikia,  dzieduli. Išgąsdinsi  paukščius, perinčius valstybę. 
  Ir tuo metu labiau negu buvo reikalinga, pasirodė Vincas Kudirka su smuiku. Neprisimenu, kada kur kitur, kad ir nuotraukose jį būčiau matęs su smuiku. O čia tik su juo, ir būtent su mano  tėvo  smuiku.
  – Vincai, neprisimenu, kad kada būčiau prisilietęs  prie tėvo smuiko. Negi ir taip galėję nutikti? 
  – Atsargiai, nepamesk  iš rankų varnėno. Prišvilpė. Ir dabar nori pasakyti, ko ir man  nederėtų žinoti. Gal tegu dar truputį pamąsto. 
  –  Ar ir taip būna?   
  – Kaip čia  tau pasakyt?  Būna nebūna, bet pavaidinti, kad šitų reikalų nežinau, irgi nedera. O  pamąstyti,  juolab,  kai yra laiko, tai  protingiau negu šaudyti pačiam sau į kojas
  – Tu apie Šnekutį? Taip?
  – Pranuci, kur tu? – išgirstu Paulina.

Linelius roviau, rankas mazgojau,
Paskandzinau  žiedelį in marų dugnelį.

– Aš daugiau negiedosiu. Ilga labai Tik žinau, kad  man jau 70 kaip Šklėriuose. Devyniolikos atajau už vyro. Sirata buvo. Jo broliai Amerikon, tėvas  numiręs. Buvo pas svetimus. Žinai, vargom. Nesveikas irgi. Dažnai sirgo, sirgo, sirgo Na, pagyvenom 70 ir  jau  mirė...
  Vincas Kudirka staigiu judesiu mestelėjo stryką ant  smuiko stygų lyg panoręs pabėgti toli į priekį.  Atrodė, kad ir aš nesiruošiau nuo jo atsilikti ir būti tarp pirmųjų įsitaisiusių pagyventi naujai, pagyventi pagal  parametrus erdvės, kad ir jai nebūtų taip laisva, taip erdvu.

Bet delnas užčiaupia pražiotą burną
kai sužinau, kad ten, giliai Savęsp,
atskrido gulbė,
gulbinas krypuoja aplink ją.

Kur iki šiol abudu buvę?
kodėl, kitus girdėdamas, mažai tikėjau,
kad paukščiai, gūžtose sutūpę,
slapukę peri.
valstybę peri Ašašai...

  – Kvailystė! Ir kur jų nėra. Šį kartą netgi iš tėvo smuiko.
  – O aš tikiu, dzieduli, tikiu.  Ir įsitikinęs, kad ateis  laikas, kai į tave parodysim, kaip karalių. 
  – Pranuci, pasakyk  jiems, kad aš laukiu karietos, – vėl Paulina. Iš ten, iš dienoraščio...
2019-08-14 13:59
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 5 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2019-08-16 17:21
Damastas
Labai tikrai ir brandžiai parašyta. Lenkiu galvą, gerbiamas Pranai.

Kiek juokinga ir keista podraug, kai Jus trejetina nė iš tolo neverti "kritikai".

Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2019-08-16 16:04
Erla
3
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (2)
Blogas komentaras Rodyti?
2019-08-15 00:13
Luiza Šarlotė
5
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą