Taip norėčiau išplėšti visus dienoraščio lapus
Suspausti juos žalsvomis gyslelėmis graviruotame kumštyje
Ir išlašinti, nors kelis lašelius tyro prisiminimo
Išgerti, sugerti, jausti kaip skvarbios mintys nusėda širdyje
Juoktis, verkti, šaukti, visai kaip anksčiau- spalvotai
Kaip norėčiau pamatyti tą patį namą, tą pačią šeimą
Naiviai apeiti geidulingai augančią praradimo baimę
Bijoti tik saulėlydžio neproporcingai iškreipto šešėlio
Tyliai užmigti be nuolat badančių klausimų
Noriu ir vėl ištisai sapnuoti atsimerkęs
Pelkes versti ežerais, smėlį karalystėm
Girdėti, kai mama dainuoja, kai aš nusiminęs
Kol į langus daužosi aštrūs rudens vėjai
Dabar bijau pagalvoti apie dabartį
Kai pelkės tapo purvinos, o smėlis pilnas akmenų
Kaip visi išsilakstė iš tvirtai stovėjusių namų
Ir kaip vienatvę geria vieniša mama nesulaukianti vaikų
O labiausiai norėčiau nebesirgti
gyvenimu