Prasilenkęs

Akis už akį – aklina tamsa
ugnis ugnies seniai neužgesina
tiktai aušra nušvitusi visa
mums lieja saldų užmiršimo vyną

jo skonis mus viliojo jau seniai
štai liejasi pro langus pradarytus
o ant šakos drobiniai marškiniai
ir keliuku smėlėtu eina rytas

ir ritasi iš ryto taip lengvai
kiaušinis šiltas per rasotą žolę
banguojant dangui supasi laivai
vis plukdę mano žvilgsnį ligi šiolei

nuo tos skaisčios pavasario dienos
kaip pirmą kartą žemę šią išvydau
dabar girdžiu kaip miegantys kalnuos
gyvuosius kviečias vis užeit į vidų

šalia pabūt prasmingai patylėt
lyg iš kelionės tolimos sugrįžus
kol ši diena praplyšta kaip gėlė
ir sako man – tai tu esi Narcizas

ji žvelgia į mane o aš į ją
ir kiek nedaug šie žvilgsniai tepasako
galbūt tik tiek kad savo kelyje
aš niekad nesutiksiu Keruako