Rašyk
Eilės (72015)
Fantastika (2158)
Esė (1686)
Proza (10313)
Vaikams (2455)
Slam (48)
English (1090)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 1 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter





Pranas Pranas

Sugestyvus dienoraštis – 20;

Šis kūrinys buvo tarp savaitės geriausių


6. Giedokim, kad ir Mindaugas girdėtų
 
  – Maniau, kad pakaks truputį pabūti filosofais, betgi žiūriu, kad susiruošėme pabūti ir žygūnais truputį. Ar reikėjo? Pranucis jau pavargsta, apilsta, – pasakė Vincas Kudirka.
  – Metai... ką bepadarysi. Kai jų daug, jie darosi sunkūs, – pasakiau.
  Varnėnas švilptelėjo kartą, kitą, po kiek laiko dar kartą.
  – Pasakyk dar, Pranuci, kad  karietos reikia. Ne, nereikia karietos. Niekas taip netrukdo laisvei kaip kūnas. Ar žvėries, ar paukščio, ar bet kokio kito padaro, o juolab žmogaus, – reiškė savo nusiteikimą Šnekutis. – Atrodytų, iš tiesų būtų smagiau, kad šimto kilogramų Pranucį karieta vežtų. Tačiau argi? Įsivaizduok, kaip jaustumės, jeigu –  antai! –  priekyje Jėzus Kristus į Golgotą kryžių neša, o varnėnas, Vincas Kudirka ir Pranucis, pasikinkę žirgą Ygagą, iš paskos karieta važiuoja. Kad nors kuo tyliau, bet – ne, dar ir dainą žioja:

Oi, parvešim šimtą metų
Mūs šalelės mylimos –
Šimtą metų, šimtą metų –
Visą amžių Lietuvos.

  – Šnekuti! ؘ – krapštelėjęs pirštu smuiko stygą sudraudė varnėną Vincas Kudirka, o aš nelinksmai pagalvojau, kaip seniai taip giedota. Kai dar ir šimto kilogramų sveriančio Pranuco nebuvo. O ir šiaip kiek nemažai per šį laiką ko užgyventa. Vis per materiją, materiją... Ir kodėl taip stengiamasi jos tiek daug  parūpinti, kai žinai, kad tiek daug nereikia. Kaip ir šimtą kilogramų sveriančio Pranuco kūno. Ar ne todėl, jog supranti, kad kuo daugiau jos esi sukaupęs, tuo labiau jautiesi prasmingesnis, reikšmingesnis. Vis per materiją,  materiją... O per dvasią? O per sielą?
  – Betgi nežiojam, Šnekuti, – nepasilikau neatsiliepęs ir į varnėno priekaištus, į jo „oi pervešim  šimtą metų“, o kad apilsau, tai argi dyvai? Laikas jau stabtelėti, pailsėti. Ir nenešant kryžiaus nuovargis savo daro. Nepaisant  ar esi Jėzus Kristus, nešantis savo trisdešimt trejus metus ir kryžių, ar esi Pranucis, nešantis savo senatvę, įkopdintą į devintą dešimtmetį. Kalnai, kalnai ir tik  kalnai po mano kojomis, Šnekuti. Manu, kad ir  Kudirka pritars, kad toks aš ilgesnei kelionei netinku. Nebent tik su stacijomis, stotimis. Pagal  nuovargį  ir jį skaičius atsiras. Gal 14 kaip Kristaus  kelyje su kryžiumi, gal  daugiau – mažiau... 
  – Ką darom?  – vėl varnėnas Šnekutis. – Tu tik įsižiūrėk, atidžiai įsižiūrėk, Pranuci, į dienoraštį. Kaip buvo ranka pasiekiamas, taip ir pasilieka.   
  – Matau. Kaip buvo po ranka, taip ir pasilieka.
  – Ir vis dėlto įeiti į dienoraštį tau neleidžiama. Negali pamatyti kaip kas ten. Rūmai. Miestai. Ten Savęsp (Ašašai) šalis. Ten gulbės peri valstybę.   
– Taip, tas  tiesa, ten jau valstybę gulbės peri, – pritarė Vincas kudirka Šnekučiu, bet anksčiau girdėta netingi jo šneka, dabar tokia neatrodė. Gal ir jis pavargo,  pamaniau. Gal jam netgi sunkiau negu man. Jam dar reikia nešti mano tėvo smuiką.
  – Ir nešti jį, beje, su muzika, – tokiu pat būdu į  mano  manymą atsiliepė Kudirka.  Atsiminė, kad Bladuko primigtinai prašomas, pažadėjo pagroti poezijos – prozos kūrinį „Iš kur atėjusi. “ Subruzdo, sukruto ir, prunkštelėjęs „tprūūū“, it stabdytų žirgą, tarė:
  – Reikia stabdytis, varnėnai. Reikia...
  – Žinojau, kad reikės. Ir mudviem kažkada reikėjo  tampytis su kūnais. Tačiau kol kas dar galima buvo juokinti pasaulį kelione aplink dienoraštį, rodyti į ją kaip fantaziją, kažkokią nesąmonę, tačiau dabar  – ne. Štai jau ir pirmoji stacija, stotis. Mąstykim, kaip ją įvardinti, bet vis dėlto te būna ji mums ne dėl  poilsio, o dėl apmąstymų ar bent pamąstymų. Giedokim, kad ir Bladukas girdėtų, ir visi, kas su juo dienoraštyje. Tai jo išmislas tokią kelionę atlikti.
  – Bladuko? – kilstelėjau  akis  į V. Kudirką
  – Jeigu Bladuko, suprask, Pranuci, kad ir varnėno. Dienoraštyje tai jokia ne naujiena. Atsiradus ten Pauliui Širviui, pradėta giedoti:
Murzinų draugų trijulė,
Kartu kėlė, kartu gulė...
Tačiau dabar ne apie, ne apie tai dabar...
    Manau, kad po taip pasakytų žodžių, reikėtų liudyti atsiradus pirmąją staciją kelionėje aplink dienoraštį. Vinco smuikas, o ir burna, buvo pasiruošę ir griežti, ir giedoti.

Net nesuspėjau susivokti –
žali šaltiniai užgiedojo
į paukštį, akmenį, į smėlį...
Dabar ir pats ant rankų paimu mažytį šaltinėlį,
pro jį žiūriu, kaip kas kada atrodo
ir pirmas įspūdis –
proza kaip ir poezija
žmogaus likimą žemėje išmokusi
bažnyčiomis giedoti.

  Ką? Jis, Vincas, ir smuikuoja, ir dainuoja, – nežinia  kodėl nustebau mintyse ir ten pat pakomentavau. – Na taip, argi tai naujiena. Jis ir smuikuoja, ir dainuoja, bet tai jam trukdo atsiminti.
  – Pranuci, arba gerai, arba nieko– išgirdau. 
  Per nugarą prabėgo šaltukas. Apsidairiau aplinkui, tačiau be didesnio siekio pamatyti toliau, kai pašnekovas čia pat.
– Betgi, Vincai. Tai mano tekstas. Aš žinau jį. Juodu ant balto užrašytas:
 
Ir pirmas  įspūdis –
net ir proza
nesugebės apvaikščioti tikrovės,
nors ji, šalelė Ašašai, tokia maža,
kad ir širdis už ją ne ką didesnė.

  – Sakai, kad  juodu ant balto užrašyta. Tavo ar  Vidinio? Tačiau tai irgi nesvarbu. Dvasioje ne tik popieriais, bet ir kryžiais nesimėtoma. Giedok, Pranuci. Tai pirma mūsų Kalvarijų aplink dienoraštį  stotis. Reikia, kad mus ten išgirstų. Visi. Ne tik Bladukas, ne tik Julijus Slovackis, ne tik Mindaugas.
  –  Karalius?
  – Su Slovackiu jiedu geriausi draugai, ypatingiau susibičiuliavę 1829 metais, kai vienas nužudytas prieš keletą šimtmečių, o kitas – dvidešimties metų jaunuolis, ką tik parašęs dramą. Jaunas, bet  Mindaugui jis lyg kunigas, lyg jo nuodėmklausys.
  – Kaip Justinas Marcinkevičius...   
  – Gal pats jų paklausk. Ir vieno ir kito.  Arba ir paties Mindaugo. Ten, dienoraštyje, jis gan dažnas  svečias.. 
  – Gražus dangus, Martynai, bet ne Tau, –  atsiliepė nušautas varnėnas, –  Sakiau gi, o ir pats žinai, kad Pranucis ten neįleidžiamas. Giedokim, bet ne šiaip, ne tik žiodamiesi „ oi, parvešim šimtą metų“; giedokim mąstydami.

Kažkas atėjo būti su mumis,
kad kojomis kelionių nematuotum,
užsidega iš žaibo Viešpaties ugnis,
atmindama aukštus laikus pagonių,
ir nuodėmėj kaip DVASIOJE,
vėl įsirengęs šliaužioja žaltys –
(Karaliau mūsų, neišnyk!) 
O dvasioje kaip NUODĖMĖJ
bažnyčios skambina varpais
Ir Kryžiaus kelias darosi skaudesnis –
po Jėzaus kojomis nesutelpa, Dzievuli...
2019-08-04 09:10
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 6 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2019-08-05 18:03
Luiza Šarlotė
Jūsų kūryboje išmintis kalba. 5
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2019-08-04 18:14
Pranas
Nereikia užmušti, Miam, jis jau nušautas. Čia jis dvasinis, jis  iš energijų gyvo varnėno, kuri nedingsta ir jam žuvus. Man  vienas aukštų mokslų vyras  taip taręs:
„Gerbiamas Pranai, įdomu pamąstyti apie kūno ir sielos dualizmą, mus valdančius fizikos dėsnius. Vienas iš jų - energijos tvermės dėsnis sako, kad energija iš niekur neatsiranda ir neišnyksta, tik viena jos forma virsta kita.
Gyvas žmogus turi kinetinės, potencinės, šiluminės etc. energijų, miręs - jų neturi. Kur jos, jei jos neišnyksta? Pagalvokite.“
Ot, aš ir galvoju, mastau. Man toks užsiėmimas patinka.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2019-08-04 16:29
Miam
Žinokite, galėčiau, tai užmuščiau aš tą Šnekutį, kad netrukdytų jums eilėraščių rašyti.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2019-08-04 13:12
Atėja
Kaip visada,puikiai 5
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2019-08-04 10:01
Erla
Reiktų daugiau galvoti apie skaitytoją.
Mano nuomone yra gerų minčių dienoraščiuose, bet trūksta koncentracijos.
4
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą