Ji ir papliupos

mes kiekvienas turime
ją savyje susikūrę
iš anksto
it projektą
savo architektūrinę matricą
mes kiekvienas
esame jos truputis
kiekvienas esame
jos aidas
ir girdimės kiekvienas savaip
aidime kol ji mūsų neišgirsta
nes net Dievams
reikia savo girių
o girioms dievų
kiekvienas atskirai esame
viena nedaloma
nes be vienas kito
tiesiog nebūtume
mes persipynę
kaip kojos ir rankos lovose
nemirtingi per tuos
kurie ateina iš jų
sielos kalbasi naktimis
kai miegame susitaria
ir padaro sandėrius
kūnai tik nešioja
kiekvieną mūsų į tolius
padeda geriau suvokti
vienas kito galaktikas
jis būna joje įkalintas
kaip daigas žemėje
neišrauti jei esi pilnas
jos nors mintys kuždasi
kaip sulaukėjusios lapės
susijaukusios išsimėčiusios
laivų nuolaužos
jūros dugne ji būna
klausosi viena akimi
tavo neramių jaunystės dienų
pasakojimų
būna pašėlsta susiraukia
ir vėl banguoja toliau
tai niekada nesibaigia
kaip nesibaigia meilė
tiems po kurių pats eini
jei jie patys per savo ilgesius
ir pasiklydimus nėra pamiršę
ciklo aš esu tavo šaknys
sako širdis daigui
aš esu tavo skruostai
atsisuk į dangų
ir žiūrėk
šventgirės rąstų namai
tavęs nesušildys
tik pats tapsi
pamirštas