nesib

Daug naktų nerašiau
gal ir dabar nederėtų
tačiau mintys
kaip baltos dėmės danguj
paukščiai naktimi apsimetėliai
krankia
žiūriu kartais į tuštamą
žmonių akyse
ir galvoju jog arčiau
iki mėnulio
nei kažkam
iki intelekto trupučio
tamsose išryškėjam skirtingai
vienas kraustos iš proto
kitas iš plaučių išpučia tylą
kalbi apie nieką
ir būna nutyla
kaip jūra pasimetusi
kriauklės kiaurymėje
daug naktų vis mačiau
kaip niekas nekinta
kaip stoviu ir žiūriu į niekur
tik tu mane išgirsti
netarus nė žodžio
įsigeri būna
kaip darganos
į plaukus
praėjusį rudenį