Karalių rūmai virto koralu
Tavieji žodžiai buvo perlais virtę
Gyventi per anksti bet per vėlu
Jau buvo guosti žengiančius į mirtį
Todėl į strofą žodį vėl kalu
Kaip trumpą ir kairinį vėjo kirtį
Pasaldindamas nerimą melu
Kad būtų lengva vien žvilgsniu atskirti
Vaiskiuosius saulės grūdus nuo pelų
Virpėti ima netgi rankos tvirtos
Tai ką išties išsaugot privalu
Visatos girnos sumala į miltus
Man duonos kepaliukas tarp delnų
Tau saujoje skaidraus vandens įpilta
Kas buvo žema tampa vėl kilnu
Poetui einant per beždžionių tiltą
Švytėjo tavo akys kristalu
Reikėjo leisti piktžolėms iškilti
Piktybės gėlės – elementaru
Turėjo mumyse apnuodyt viltį
Žvangėjo tuščias juokas sidabru
Gali paliest ir katarsi patirti
Mes kilome nuo vaišių nuo stalų
Nuo seno vyno vaikiškai apgirtę
Tarp šitiek išdavysčių ir karų
Kai visos karalystės ima irti
Sausėja žemė o danguj gilu
Taip sakė tėvas girgždindamas svirtį
Juk viską dalijomės po du
Iš duženų vėl lipdėm naują širdį
Aš suglaudžiau rankas tačiau maldų
Pasenęs Dievas jau nebeprigirdi
Kiek liko žodžių dar neištartų
Net kojų dar nespėjome apšilti
Kiek datų nusitrynusių vardu
Paneigusių prasčiokišką jų kiltį
Iš vaikiškų pirštukų užlenktų
Pelytė vėl nubėga košės virti
Aš muziką rašau tik be natų
Girdėt kaip iltis trinasi į iltį