Atmintyj žvaigždė negęsta, ir neblanksta jos šviesa. Tuomet kai dar neklūpėjo, nei prieš nieką Lietuva.
- - - - - - -
Tankiai degė čia sodybos, verkė motinos, vaikai. Jie šarvuoti ir ginkluoti, nekviesti ir nesvečiai. Svetimšaliai atėjūnai, trypė žemę Lietuvos. Riteriais save vadino, neužteko jiems savos.
Grunwald, verčiant, – žalias miškas. Žalgiris, – žalia giria. Riterių šalmai tik tviska, jie šarvuoti, jų galia. Ulrich Jungingen – magistras, nors tikėdamas savais, Riterių gretas papildė ir europiniais pulkais.
Lenkų – Lietuvos stiprybė, nebent skaičiumi, karių. Bet ginkluotė jų prastesnė, nėr pabūklų didelių. Jų tandeme dar totoriai, čekų, Smolensko pulkai. Ir tikėjimas, – Tėvynė! Ją apgint Tu privalai!
- - - - - - -
„Saulė jau aukštai, bus karšta, tuoj gretas jų išsklaidysim“... Sėsdamas lėtai į balną, – tarė Vytautas Didysis.
Lavina – jie pajudėjo, – kraupiai žvengiančių žirgų. Kraujas, aimanos ir kūnai, ietim persmeigtų karių.
Jau aplink šimtai lavonų, klumpa, stojasi žirgai. Susipynę rankos, kojos, plakas vėliavų skutai.
Lietuvaičiai ėmė trauktis, Lenkai kaunasi kol kas. O gal, toks susitarimas, sklaidant riterių gretas.?
Ordino klaida tai buvo, kad jau pergalė arti... Kai kryžiuočiai ėmę vytis, ...pasijuto apsupti!
2
- - - - - - -
Mūšis baigės vakarėjant. Kur jisai, galbūt dar gyvas? Tyliai rymo kunigaikštis, – rankoje tik kalavijas. Ir pakėlęs vyno ragą, karvedys dar pasakys – Didžio ordino galybė, nuo šiandien jau praeitis.
Didis ordino magistras, guli žolėje nurimęs. Tik paminklinis akmuo, žūties vietoj liks pasviręs. Dievo vardu prisidengę, žudę ištisas tautas, Pajėgų tądien, jungtinių, pasiųsti jau į dausas.
Ordinas, Teutonų klupo. Išgarsėjo – Lietuva. Kiek sūnų pareikalavo, dviejų šimtmečių kova...
- - - - - - -
Atmintyj žvaigždė negęsta ir neblanksta jos šviesa. Tuomet kai dar – neklūpėjo, nei prieš nieką Lietuva!
Panaudota: - Lietuvių dailininko Stanislovo Aleksiūno paveikslai. - Lenkų dailininko Jan Matejko „Grunwald“ paveikslas ir fragmentai. - Asmeninės eilės „Žalgiris“.
Va jūs tai rašote tikrą romaną, kuris nesibaigia ties įžanga, kaip čia jau, pastebėjau, įprasta, tačiau patosiškumo, prakilnios kalbėjimo manieros, tokio rašymo kiek pristinga...
– Ką gi, to buvo galima tikėtis... Susidomėjusiems dailininku Stanislovu Aleksiūnu, tegaliu pateikti savo kuklias žinias: Paveikslus jis tapė tremtyje, po sunkių darbų miškuose. Kartais ant išlygintų cemento maišų, nesant kitokių galimybių – akvareliniais dažais. Suspėjo grįžti į nepriklausomą
Lietuvą. Palaidotas Karmėlavos kapinėse. . Ačiuu mergaitėms – šis taip „specams“ nepatikęs darbas jau senokai saugomas archyvuose, pdf. formate – kaip vienintelis lietuviu kalba. Yra žinių, kad baltarusiai turi paraše kažką panašaus. ? _ S ė k m ė s _______
Nereikėjo tikėti lenkų paveikslais. Jų autoriai patys buvo suklaidinti skleidžiamo Lenkijoje šių paveikslų atsiradimo laikotarpiu mito, kad lietuviai buvo laukinė pagonių tauta ir į mūšį eidavo prisidengę žvėrių kailiais ir ginkluoti tik ragotinėmis. Prieš rašant reikėjo bent šiek tiek pasidomėti viduramžių Lietuvos karybos istorija. Jau ilgą laiką iki Žalgirio mūšio lietuvių karių šarvai ir ginkluotė buvo taip panaši į Livonijos ir Teutonų ordinų karių šarvus ir ginkluotę, kad prieš mūšį lietuvių kariai segdavosi prie šarvų tam tikrą ženklą arba sutartoje vietoje ant rankos rišdavosi raištį, kad mūšio įkarštyje savų su svetimais nesumaišytų. O pabūklų ne tik pas lenkus buvo, bet ir pas lietuvius. Mozūrų kunigaikštis, kaip pagarbos ženklą, jų buvo padovanojęs. Dar buvo šaudoma nuo plaustų Galvės ežere. Domėtis istorija reikėtų bent jau kartais. Taip pat ir Žalgirio mūšio eiga. Apsupti kryžiuočiai buvo vėliau. Pradžioje apsisukę lietuviai jų vijimosi metu išsisklaidžiusius pulkus gerokai praretino ir privertė ne tai, kad trauktis, bet bėgti. Apsupo tada, kai į pagalba su savo vėliavomis atskubėjo pats magistras.