Makalynė

Ak, kaip visko per daug primaišyta gyvenimo košėj:
Per saldu, per aitru ir patinęs kasryt gomurys.
Rodos, skoniais aštriais it pakrapintom kortomis lošia
Nebekviečiamas svečias - nematomas nuobodulys.

Jis vis bando pakeisti regėtą spalvų panoramą,
Bet per daug raudonos ar juodos virtinėm debesų,
Kol sutrikus galva susigūžta ir nebeišmano,
Koks dangus gali būti ir koks jis yra iš tiesų.

Aš seniai paklydau kampuose nevalyto balkono
Tarp daiktų svetimų bei turėklo juodųjų skylių
Lyg kasdienėje košėj be tikro gyvenimo skonio,
Kur per tiršta, per daug, per saldu, per kartu.