negi gali praeit mūsų liepų žydėjimai svaigūs
lyg keisti pakeleiviai tiesiog prasilenkę pro mus
ir ši vasara vos prasidėjusi bus pasibaigus
ims kvepėti ruduo įsigėręs giliai į namus
ir keistai tau kvepės mūsų sienų tapetai ir baldai
ir mėnulis pelys vynas prieskonį acto įgaus
ir ilgės vis malda amžinatilsį sukalbant gal tai
į tą maldą sutilps ir gyvenimas visas žmogaus
ir vėl prasmę įgaus vėjy žaidžiančios vieškelio dulkės
kaip Dega balerinos jos sukas ratu kambary
ir užmigsi ramiai nesulaukęs įsakymo – pulki
mano laikinas prieše šio amžino karo kary
juk tamsa ir šviesa tai tik skiautės kur judina vėjas
tai užuolaidų klostės atrodo lyg slėptųs kažkas
ir užmerkus akis – vėl ramybė taika prasidėjus
tai jauki pilnatis vos praskleidus paparčio šakas
aš ilgai dar stebiu ką tas laikas padarė jos veidui
lyg kuždėtų dar ji bet tos lūpos sakytum ne jos
Dieve mano kodėl tu tą amžiną grožį apleidai
jeigu atimi jį ir mirties niekada nebijos
nei skruzdė nei žmogus kuris naktį giliai atsiduso
ir atrodė jau niekad užmigti daugiau negalės
laikas plėšė lapus bet pirštu nė nepalietė mūsų
tik paskaudo akis nuo balčiausios žvaigždynų gėlės
ją nuskynė kažkas ir įpynė jos žiedą į dainą
kuri vos prasidėjus iš lėto užbūrė mane
kaip sunku patikėt kad žydėjimas liepų praeina
vėjo žingsniais grakščiais lyg sugreitinto laiko kine