sąšlavos kampe

apleistam šabakštyne trobelė
kur nelaukia svečiai tik išeina duris uždarydami negesinę šviesų

grubiai barškina naktį klavišais kas nors
nemingi
            negali
            persikelt į šlamantį popierių kai verti lapą po lapo

negirdi jie kaip degina paširdžiuos
barbena į stiklą ketindami pažerti
            į šipulius

negirdi ta
kuri užtrenkia durim it karpytų žirklėm gyvatvores
nepraeina prošal
          tyla
          nė žingsnio

siausme susimaišius dangui su žeme su plazdančiais lapų sparnais
juose pasislėpęs it bunkery giliau rausi apkasus
ryt žinai apsirengsi darbinį drabužį
būsi tuo ką matys
          subyrėjęs į duženas ir sušluotas valytojos
          kaži kur pakampy