14 įžangų

1

paviršutiniški norai neišsipildo
ypač susitinkant ne tuo laiku
nieko neliesk lūpomis nes degina
geriau iš to paviršiaus
nuimti sustingusius lako lašus
anspaudus ir visas dekoracijas
ir turėt su savim plaktuką
kaukšintį atmintį

2

jei bijai ugnies ar tai žvakė ar mėnuo
ar žarijos atspindys vandeny
siunti iš galvoje esančios erdvės
abejones į tuštumą su durelėmis
į kurią įsiveržia visata
stipresnė už abejonę ir mirtį
kada nors pajėgsianti mylėti
taip kaip įmanoma šiąpus
ugnies begalybės

3

meilė pašalina kliūtis
kaip išvaloma žolė atrakcionų parke
po keturiomis dramblio kojomis
trypiama laiko nešėjo
mano liūdesys kada nors baigsis
nejučia prieisi
su čežančiu paketu
juoko dulkių

4

tavo kepurėje valdingumo burtai
nusiimi kada nori
ir meti už ausų kaip triušį
drąskantį dantimis
dienas jų tarpus užkaišytus mėnuliais
kiek savaičių jau neskaičiuoju
nuplėštiems kalendoriaus lapeliams

5

nedrąskyti sielos tai uždaryti duris
skaityti ženklus pagal muziką
kuri įsiskverbia lyg vėjas
nuneša be pažadų sugrįžti
iš keliančio kūną verpeto
bebaimė ugnis už nugaros
ir rožių lapeliai būgnų sumaišty
per saulės sprindį
smiliaus ir nykščio saulutėje

6

ar pasiruošei išgirsti dainą
iš dainuojančių paveikslų
kuriems visi ploja ir laukia
solo iš anapus sienos
išėjusios apsipirkti vėlės
muzikos instrumentų parduotuvėje
susiginčijo kiek sopranų ir baritonų
trūksta jų buveinėje
ar pritarti jiems
ar nusimindžiot ausis

7

alkūnėm pirštais per kaktą
malda it žaibas
atleidimais nelengva skrist
norėjau nieko nejust
įpratau trauktis iš kelio
savo nuolankumui
pasidaviau tavo žodžiams
nurengiantiems iki
siūlių išardymo

8

ateik truputį arčiau
du vaikai laižo vieną karamelinį arkliuką
padedu galvą tau ant peties
ilgiuosi tavęs iš toli
mylėdama nors nieko nėra amžino
tai tęsiasi amžinai

9

dievas tavy tavo veidu
pasaulis kaip išdekoruota dramblio akis
jo ranka veda antakių linijas
perrėžia kaktą išsiima trečią akį
kaip langą kiekvienai akimirkai
kurioje susitinkame

10

ar žinai laivą Vaza
jis nuskendo neišplaukęs
kaip ir tu manyje nuskendai
šimtmečių žemėlapiais
mirguliavo akyse tavo kalba
lėtais priartėjimais
kaip debesys plaukė iš lėto
tavo mintys iš lėto per mane
kaip bangos ritosi per nugarą
liejosi pakrantėj moteris    
teptuku per vandenį
nugrimzdusi
Vazos įlinkiais

11

turėjau laiko apmąstyti
savo meilės pastangas
kaip balantį liudijimą
nuo diodo lempučių 
ironiškos šypsenos
kai pastatei rūmus
palaikų piliakalnyje 
liūdniausiame mieste
juo einu kaip per žaizdą
druskuotomis kojomis

12

pro nepasitikėjimą
pro kasdienybės negandas
vagišių pirštus ir tatuiruotes
nuo smakro iki debesies
perveriu plieninį siūlą
pasikabint ant tikėjimo
dabartimi kaip pasaulio meditacija
miegant sparnuotoj vėjų palapinėj
išlaikyti tylą

13

buvai angelas
žvalgei gyvenimą
kai laikiausi už tavęs
pamatei kad visur takai
į neišvengiamą keitimąsį
tebesi angelas
keturiomis kojomis stovi
ant banguojančios žemės
nepaliaujamam laukimui
būti dviese

14

kažką norėjau tau pasakyti
...