Ten

Sena sodyba, kur beržų alėja,
Ten kėkštai ir kregždutės karpo dangų,
Dangus tas prie manęs kaskart artėja,
Kai rausvos miglos riekia kąsnį sprangų.

Tavy atpažinau būties lengvumą
Ir prakaitą pailsusio arėjo,
Ten į lankas, į žalią lauko rūmą
Biržely nusilenkti gamtai ėjom.

Skalsus lietus vėsiais lašais per stiklą,
Ant slenksčio katinas Murklys sutiko,
Sustojom ir ištiesę ranką lietui,
Jam dovanojom saujoje skatikų.

Pabūk dar čia—  vėjelis prašo alsiai,
Nupūtęs  pilką debesį į šilą,
Dvi zylės už takelio šoka salsą,
Ta muzika liūliuoja ir svaigina.