prisitraukiu jūrą
raudonmedžio komodą
stalčiuose žvejai raudonom striukėm
meškerių kaklai apkabinėti žuvelėm
traukia į save tinklus o tinklai į save
per horizonto ašmenis
aš valty po galva saulė
labai stipriai užsimerkiu
irklai šauktukais
akimirką juoda linija
aikteli durys
sukosčioja užraktas
į tinklus subrenda
nebylios kranto moterys
lygina milo togas
išlygina gyvenimus
kūno kalba plukdo sakinius
geismą prieveiksmiais
gelsvi laiškai plevena į plaukus
mėnulis voltornoj užmiega
skilusių bangų duženom
žuvies kaulų laiptais
pėdų rožančiai
perlipt save
už stiklinių baro durelių
sienoje delno atspaudas
nuošliūžų tarpeklyje
varinė sraigė uodžia jūrą
ant grindų žvilga
komodos rankenėlė
per sieną banga
garsų fonogramos dialogai
kiek mumyse jūros
voltronoj mėnulio
povandeninio sprogimo
žodis tapęs tyla
vaikai ant kranto
piešia skalbinių virvės kilpas
užveržiančias žuvėdrų kaklus
atminties vaiduoklius
judinančius durų rankenas
akys iš po valties
skelia akmenis sraigės judesys
lūžta degantis garsas
ūžia tyla kurioje susitinkam
su savim praregėjimui
akimirksnio tvarkos
tik akimirksnio
susitaikau su kalba
neperskaitoma ir matine
nebūties amžinybėj
iš mėnulio skiemens
dingsta nuo sienos delnai
trinkteli durys
pristumiu komodą