Kai

Na ir kas, kad Hiperbolės ritmais gręžiuosi į žmones,
Kad hipiuojantys seniai tokie man šilti ir mieli –
Buvęs laikas ant mano pečių stamantriai užsikoręs
Muzikuoja garsais, kurie tūno maniškėj nakty.
Tai juk mano gyvenimą bitlai gitaromis skrodė
Ir žymėjo nuo žvakių apsunkę bičiulių kapai.
Aš dabar nerimstu nuo keistai sudainuotų melodijų,
Kurias bruka tik tam, kad aš jausčiausi kartais kaltai
Vien už tai, kad jau dienos ne mano ir naktys ne mano,
Kad ant medžio spintelės paros suskaičiuoti vaistai,
Kad aš ieškau ant scenos užlipusių tų idealų,
Su kuriais buvo gera tada, kai dar tu gyvenai.