Ar girdi?
Kaip sninga žiedlapiais po kojom tyliai tyliai
Kaip darosi ramu ramu širdy
Kaip šimtametės liepos rymo pakely nebyliai
Ir verkia žiedlapiais belaukdamos tavęs
Ar tu girdi?
Praverk vartus
Kur kažkada nerūpestingai skriejai
Per pievas vėju klajokliu, barstei rasos lašus
Kur kažkada gyvenai, žydėjai ir mylėjai
Ir tikėjai, koks gyvenimas yra gražus
Sugrįžk...
Vaikystės tu takais praskrieki
Nerūpestingai vėl praverk namų duris
Kaip kažkada ir vėl ištiesk rankas į priekį
Kad apkabintum tuos, kuriuos pasiėmė mirtis
Ir padėkoki sau
Kad vėl gali vaiku pabūti
Nors audros blaško sielą ir mintis
Nors sekundę, akimirką ir dar...
ir dar truputį
Kad vėl pabustų mieganti širdis.
Nesupykite,bet man šiuolaikinės poezijos kontekstas:ką matau,apie tą loju?Man šiuolaikine poezija tušti žodžių kratiniai,be jausmo, prasmės ir širdies.Kas kuo daugiau nusišneka,tas labiau vertinamas?
Mano eilės nėra skirtos kažkam skaudinti,o grįžti i vaikystę,nes tik vaikai dažniausiai būna besalygiškai laimingi ir laisvi,prisiminti ir padėkoti,pvz:tėvams už gyvybę,pareikšti mirusiam artimam pagarbą,galbūt už kažką atleisti ir išmokti mirusįjį paleisti...Nelaikyti mirusio prie savęs.Tik prisiminti.
Kiekvienas matuojam per savo prizmę...Prisiminimai visada lieka,TO NIEKAS NEGALI PAKEISTI,jie ateina savaime ir neskaitant eilių..tik ar jie jus skaudins ar ne,tai jau jums spręsti.
Kaip ir mano eilės nieko neturi bendro su skaudinimu.Kentėti pasirenkate jūs.
Kada nors suprasit.
Kad jus kažką bet kokia kaina norit kažką iskaudinti,šito nematot ir turbūt nepamatysit.
Jūs esat tauškalė,kuriai turbūt skauda liežuvį
aš nesuprantu žmonių, kurie tavo misija laiko skaudinti kitus. autorė kviečia kažką, lyg vaiduoklį pasiklausyti raudų. nesakysiu kaip tai sadistiška. jei tas žmogus ir vaiduoklis, vis tiek man neaišku, kodėl jį reikia kankinti raudomis.
apie lu atvejį. jos taip vadinama kritika tinka dainoms, bet ne eilėraščiams, nors ir lyriniams. visos tauškalės tauškia apie techniką, kai reikėtų kalbėti apie prasmę. tikiuosi, nuo to kitąkart ir pradėsite. eilutės, iš kurių ji šaiposi, yra geriausios, bet per kraupios.
Nostalgiškai mielos eilės, skraidinančios į vaikystę, tik gal kiek komiškai nuskambėjo rankų ištiesimas į priekį ir kiek bauginančiai - apkabinimas mirusiųjų.
Su eilėdara dar reiktų padirbėti. Pradėkite nuo ritmų skaičiavimo ir jų suvienodijimo, kad eilės įgautų muzikinį bangavimą, jas galima būtų dainuoti. Avansu 3