Palietėj

Man tavi išpranašau lyg dzievo karvutė lietų,
Kap glaudės prieg mano šono, lyg virpuliu lietė,
Nu prauda tadu kap cik buvo palietė,
Verkiau, nor nežinojau, kas tadu darės an svieto.

Nabagas tas kacinas susiedo, kur draskes surijo,
Jam per uodegų su storu lazdu kliuvo, vilnijo
An kalno traktoristo Prano rugiai, lyg verpalų gijos,
Užai tadu tas šiltas lietus an krašto Vilnijos.

Vis šneku ir šneku kap pablūdus apie lietų,
Ba porina man susiedka, kas gi daros an svieto,
Kap raistan prisrinko jyj  ūmėdių, voveruškų,
Provijos susiedas Mataušas  pasiskolyc druskos.

Akšy, sakau, Marute, apsirišk skepetukį baltų,
Pasėdėsim visi an uslano prieg vartų,
Kol ganysis žūsaliai pas tavi prieg prūdo,
Ai, nečystas  žodzis nejucom išsprūdo.




Draskėm prieg Lazdzijų vadzina gervuoges.