Mėnulio pilnatis dangaus šešėlių uoste,
ramybės ežeruos nuskendo vakaro gaisai,
tik sutema šilku rasotus skruostus glosto
lyg išsiilgtom tavo rankom. Atsargiai
neriu mintim į tirštą tylą – lyja...
Jaučiu, kaip sliuogia ilgesys pečiais nuogais,
to laiko, kurs skambėjo geismo lyra,
kvepėjo degančios aistros kerais.
Lyg tavo kaklą apkabinsiu tamsą –
taip gilią lyg juodas tavo akis.
Tik kai prašvis
laukimas nekantrus sukužda tyliai –
tau norus pildys guodžianti naktis.
Įkaitus pilnatis palaimins mano sapną,
ten vasara, ten vėl kvepės kaitriais jausmais...
Tenai aistra tarsi likimas protui aklas
pagaus, įsuks ir niekad
nepaleis...