Vakarėjančią tylą apglėbsiu vėjuota skraiste,
Neminėki bloguoju, kol kelias dar veda į priekį,
Susitikom kadais mes alyvų ir sodų krašte,
Susipynė takai, paklydimai, klajonės ir siekiai.
Tirštą rūką praskleisiu, kol lūžtantį balsą girdžiu,
Kils ir leisis dangaus atsikirpti kregždutės,
O plakimas paklydusioj laiko planetoj širdžių
Vėl nulems mano sklidiną lūkesčių būtį.
Tavo balsas kartosis ir tykiai už lango lašnos,
Atsidusi ir dangui dėkosi, kad vėlei džiaugsmingai nulijo,
Atsitversi nuo tos išganingos, dvasingos tylos,
Vėstant vakarui bals ir šarmingai šypsosis lelijos.
...............
Nežinosim, kokie mes, kitokie ar skaudžiai kalti,
Paslapties palytėti ir ėję nakty iki galo...
Gražiai būtų skambėjęs ir tradicinis sonetas su dviem paskutiniais trieiliais. Gal net labiau imponuotų. Gražus, dvasingas, kažkokių naujų įvaizdžių nebuvo, tačiau bendras tikslas pasiektas su kaupu - užgavo šio skaitytojo sielą. :)) 5
Liūdesys yra mielas, reikalingas žmogaus kultūrai dalykas, tauriai veikiantis jo dvasią. Skaudžiai kaip žmogus yra lemties nuskriaustas tas, kas jo nežino.