*
žiūrint į galinį veidrodėlį
tolsta laukų geltonumas
ir horizonto juostelė
siaurėja kaip vaizdas
ką tik išjungus lempinį
televizorių
akyse tolstančiame kieme
matau save šešerių
mušinėjantį kamuolį
į menamą
sieną
tarp manęs ir pasaulio
toliau viskas veda į įkalnę
perjungęs kitą pavarą
lėtai kaip skarabėjus
burgzdamas kylu į viršų
ką ten skarabėjus veikiau
donelaitiškas šūdvabalis
esmė ta pati
viskas kas yrà – ỹra
ir visa kas ỹra – yrà
čia ir dabar
aplenkiu tą vietą
kur būdamas dvylikos
dviračiu verčiausi
į pakalnės griovį
vėjas ausyse
adrenalinas
mušantis smilkiniuose
ir krūtinėje
svaigią greičio perkusiją
dar toliau nežinau
keliolikos
su dirbtinės odos striuke
lyg iš selizdžerio viršelio
tranzuoju
lyrinis „aš“ ir lyrinė „ji“
lyriniai „jie“
velką žygeiviškas kuprines
nestabdau
ignoruoju visus lyrinius „mes“
ant posūkio kirsdamas prozaikos juostą
toliau
viskas ima leistis žemyn
žinau jei dabar
pažvelgsiu veidrodėlį
išvydęs
liepsnojantį miestą –
virsiu druskos stulpu
arba neteksiu tavęs
Euridike
pasiekus zenitą
kelias žemyn laisvas bėgis
laisvas kritimas
išjungęs variklį
skrieju tykiai grakščiai nelyg
senovinis fajetonas
tadadam tadadam
kelkraštyje regiu svirduliuojantį
pusamžį vyrą
nelaukiamą nieko nelaukiantį
slunkių
susuku vairą
metuosi tiesiai į jį
trenkdamasis automobilis
į gabalus suplėšo
tą išnarą
ištėkšdamas visus neparašytus
mano būsimo gyvenimo scenarijus
neišsiskleidusias oro pagalvės
neveikiančius avarinius
išėjimus
į kitą realybę
laukdamas švyturėlių
dėl visko apkaltinsiu prastą matomumą
neveikiantį dešinįjį žibintą
ėjo be atšvaitų
nors išties
pusiau mirusius lydi žaltvykslės
sakysiu
kad viskas per
tą išsiblaškymą
dėl visko kalčiausias
čia rūkas
neišsklaidomas efemeriškas
nesunaikinamas
patikimas ir tylus
mano bendrininkas
**
po to jau visiems galėsiu sakyti
kelyje pasimaišė
mažytė baikšti
stirnaitė
kvailas bembis
ir viskas
arba dar
koksai mažmožis
mažas išgąsdintas zuikis
po to jau įtikinėsiu
man kelyje
pasimaišė