Iš raudono rūko brenda karūnuotas elnias,
Nužvelgdamas horizontą aukso ragais kliudo saulę.
Laivų gervės pro jo šnerves kaminais įplaukia į dangų.
Vėjas pusto žiedadulkes – deimantus iš jo karūnos,
Tolumoj raudonai žybsi dantys griaustinio šunyčių,
Jie pradeda amsėti, kol išloja Perkūnijos vardą.
- - - - -
Lietaus delnai sugauna vandens ir žemės gemalą, –
Debesynų vystykluose gimti buvo per ankšta.
Kardu švaistosi gimęs iš elnio karūnos deimanto
Stichijų sūnus, kad pats išmoktų jas suvaldyti.
Degančiom pėdom jis eina per lojančių raistą.
Stuburas lydosi, o jį saugančio elnio šnervės
Sugeria karštį ir dūmus iš debesų voljero.
- - - - -
Diriguoja naujagimis choralų debesijai,
Atsidaro voljerai, akim žaižaruojančiom
Prapliumpa liūtys tūkstančiais piligrimų,
Nepaisančių chaoso orkestruotės, įžūliai
Improvizuojančių pasaulio pradžią.
- - - - -
Elnio ragais vėjas išsupa bręstančią žolę,
Batutos, čaižančios raudonus rūkus,
Suplėšo debesis į vandens latakus.
Ežerų banglentės kyla mėlynu kalnu,
Gesindamos žemės odą.
Elnias išspardo nuožmią vienatvę,
Išsilaisvina iš lietaus gniaužtų
Ir grįžta į raudoną rūką
Kuriam laikui nurimti...