Rašyk
Eilės (71794)
Fantastika (2152)
Esė (1687)
Proza (10290)
Vaikams (2486)
Slam (47)
English (1084)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 12 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







(Ištraukos)

POPIERINĖS LĖLĖS

Viena iš kūrybinės energijos sublimacijos rūšių vaikystėje buvo popierinės lėlės. Kadangi mėgau piešti, jų turėjau kelias. – Lėlės – visų mergaičių svajonių išsipildymas.
Tipažai buvo skirtingi, ir, kiek pamenu, lėlės tos pasidavė vyraujančioms tendencijoms: buvo etapas lėlių su didesne galva, vaiko proporcijų, paskui – „barbiškos“, ilgakojės, su „kablais“, dar turėjau sportiško tipo lėlę à la Natalija Varlej. To tipo lėles mėgau piešt labiausiai, nes Kaukazo belaisvė („komsomolka, aktyvistka, alpinistka“) man buvo grožio etalonas.
Buvau pasirengusi atlikti netgi kai kuriuos jos skraidymo triukus ant susuktos paklodės. Tik trūko aukščio. Neradau tinkamos vietos planui įgyvendinti. O nuo aukšto šokt nesiryžau.
Mano lėlės buvo kiečiausios ir sukeldavo draugių susižavėjimo pliūpsnius ir atodūsius bei kaulijimus, kad nupieščiau joms panašias. Esu tai dariusi nežinau kiek kartų.
Piešimo terapija užsiimdavom pas tokią Betką Montvilaitę, Roberta ji buvo vardu ir gyveno dėdės Algio draugo Hubkos (Huberto) name, tik iš kitos pusės. Kapustavičių name. Beta turėjo verandą su stalu, ten susėsdavom, atsinešę reikiamas priemones: spalvotus pieštukus, kelis sąsiuvinius „rūbų spintoms“, tušinukus ir t. t. Kolektyvinė veikla skatino dalintis idėjomis, tobulinti įgūdžius ir siekti sužinoti kažko daugiau.
Kūrybinės dirbtuvės tiesiog.
Žinoma, dalindavomės ir naujienomis bei parodydavom susitikusios viena kitai kokį kietą daiktelį, kaip antai: čekišką segtuką į plaukus, sagę į palto „kalnieriuką“, o aš netgi, slapta nuo mamos, buvau nutįsusi panoms parodyt dovanų gautą gražinimosi dėžutę. Vaikišką. Ji buvo apklijuota standžiu kreminės spalvos popierium su roželėm ir neužmirštuolėm, jai atidaryti įtaisyta šilko juostelės kilputė, išorė be galo estetiška. Tobula. Gal dėl to, kad tai buvo vokiškas daiktas. Atidarius ją, rasdavai dangtelyje įmontuotą veidrodėlį, o viduje, skyreliuose su šilko įklotu, gulėjo šukutės, šepetys plaukams iš natūralių šerių, rankinis veidrodėlis ir šepetys rūbams bei nosinaitė.
Kai gavau ją, mane beveik ištiko stabas! Nuo grožio ir estetikos, žinoma. Kaip galėjau ta estetika nepasidalinti su mergom! Ir visai ne kad sukelčiau pavydą ar pasigirčiau, pamirškit tas nesąmones!
Mes baisiausiai džiaugdavomės viena kitos trofėjais ir šūkaudavom karo šūkius.  
Per pertrauką Betos mama (juodaplaukės ispanės tipažas) atnešdavo visoms tirpios kavos ir kekso su „razinkomis“.
To kekso būdavo duoninėj, bet koks buvo tas keksas, jėzusmarija! Bandau surasti atitikmenį, bet nėr šansų, ką jūs! Jis buvo ne naminis, nu. Naminis būna kažkoks per daug geras. O va tas – „duoninės“ – keksas buvo pats tas! Razinos šlapios, o jis pats toks drėgnokas ir dar apibarstytas cukraus pudra, viršuje iškilęs kalnelis, sutrūkęs vietomis,  kepdamas kekso formoje. Gyvenime nerasit tokio kekso dabar, nusiraminkit.
Tiesiog įsivaizduokit, ir viskas.
Po kekso valgymo veiksmas tęsdavosi toliau.
Lėlės kaip lėlės, bet jas reikėjo aprengt. Ir čia buvo didžiausias kaifas! Drabužius nusipiešt – tai ne pasiūt, ir toj vietoj smegeninė įkaisdavo beveik iki virimo temperatūros. Bliuzelės su žabo, batai-kojinės, suknelės su šleifais ir dar galai žino kuo, fazano plunksnos, kliošinės rankovės ir turbanai, Alibabos filmo kelnės ir liemenės su „vykrantasais“, kosminiai skafandrai-kombinezonai ant metalizuoto popieriaus, kilimai iš aksominio popieriaus ir apvalūs ažūriniai kilimai popierinės snaigės tipo, ant kurių jas vedžiodavom į balius, plėtodamos siužetinę liniją, – nusipiešdavom viską!
Pas drauges gavau informacijos, kaip pasidaryti popierinių lėlių drabužių spintą. Tam reikėjo elementaraus dvylikos lapų sąsiuvinio. Viršelio lapai lenkiami pusiau vidun, o tie baltieji – kairėn, visi viena kryptimi. Kiekvienas skyrius turėjo pavadinimus: batai, sijonai, bliuzelės, chalatai, išeiginės suknelės, balinės suknelės, skrybėlės ir t. t. Kiekviena lėlė turėjo savo atskirą spintą. Žodžiu – prabangiai gyveno tos mūsų popierinės panelės.
Ir kaskart, susirinkdamos būrin, nekantraudavom, ką naujo pamatysim. Jokių ribų. Sprogdinanti laukimo laimė – kekso, draugių, susitikimo, varžymosi išmone ir kalbėjimo bei dalinimosi.  Mes labai daug kalbėjomės apie viską.
Susisiedamos nematomais saitais amžiams per lėlių spintas ir užrašus ant jų...

NAUJIEJI PAS DĖDĘ VYTĄ

Dėdė Vytas gyveno nuosavam name, ties Milikonių kalnu, ir buvo vyresnis senelio brolis. Jau ankstyvoj jaunystėj jis turėjo motociklą. Senelis buvo jauniausias ir mylimiausias, kiek girdėdavau kalbant močiutę. Toliau eina dėdė Vytas, dėdė Stepas ir vyriausias – dėdė Bronislovas. Naujieji tie (neklauskite – kurie), rodos, buvo švenčiami taip ypatingai dėl jubiliejaus. Lyg ir dėdės Vyto penkiasdešimtmetis buvo. Patikslinsiu kada nors. Ar labai svarbu? Gal apie šešiasdešim-bypt-tuosius. Manau, kad panašiai. 
„Salione“ buvo dideliausias stalas giminėms, nukrautas keptais kregždžių lizdais ir kinų krištoliniais paršiukais. Na, gal ne visai taip, bet panašiai. Tortai, gazuoti vynai „Sovietskoje šampanskoje“ ir brendis, degtinė, mišrainės, „baumkuchenai“ prakeiktieji, į kuriuos negalėjau žiūrėt po tetos Aldonos vestuvių, veršiena ir karka, kalakutas ir... – nebeįmanoma visko išvardint. „Želė“ buvo topas. Su plakta grietinėle. Nežinojot? Mano aptariamuoju periodu tai buvo deficitas. Drebučiai būdavo desertų vinių vinis, o jei dar plakta grietinėlė... Nes plaktai grietinėlei reikėjo riebios grietinėlės. Rask jos, kad nori! Kartą, kai plakiau per mažo riebumo grietinėlę, suplakiau sviestą. Po galais, nepavyko joks desertas. Tobula plakta grietinėlė buvo „Pasakos“ vaikų kavinėj prie Soboro ir „Dainos“ kavinėj, Ožeškienės ir Savanorių kampe. Su arba be „želė“. 
Žodžiu, balius žadėjo būt su fanfarom ir finale – saliutai vidurnaktį. 
Atskiram kambary susirinkome vaikai, visų vadas ir koordinatorius Albertas, nes jis – dėdės Vyto sūnus, ir dar vyriausias. Vaikų – tiek, kad pakako žaist ir sugedusį telefoną, ir „pele pele, pas ką žiedas žydi“, galėjom skelt kortom „karuselę“. Bet tą vakarą sužinojau apie kitą pritrenkiantį žaidimą.
Albertas jį pristatė visai vaikų auditorijai. Va čia tai buvo žaidimas! Tokio dar nežinojau. Ir daug kas iš susirinkusiųjų – taip pat. 
Visiems buvo išdalinti lapukai su rašikliais, tada Albertas liepė visiems parašyti „Kas? “: tai galėjo būt šikšnosparnis, lapė, pelė, traktoristas – gyvas veikėjas, vienu žodžiu... Tada lapuką reikėjo užlenkt, kad nesimatytų užrašo, ir perduot gretimai sėdinčiajam. Pats gaudavai lapuką iš kitoje pusėje sėdinčiojo. Albertas skelbdavo klausimą „Su kuo? “ – vėl užrašai, sulenki, perduodi. „Kur? “ – veiksmas kartojamas, „Kada? “ – ta pati seka, „Ką veikė? “ – ir taip toliau... Galiausiai, kai tavo paties lapukas apkeliaudavo beveik pilną ratą, Albertas stabdydavo klausimus, išvyniodavom mums atitekusius lapukus ir pradėdavom eilės tvarka skaityti tas „paklodes“. Kiekvienas savo, iškilmingai ir rimtais veidais. Galite įsivaizduoti, kokie kratiniai ten susikratydavo... Panašus rezultatas buvo, kai skaitydavom antraštes iš laikraščių tuo pačiu principu. Visų tų penkmečio planų vykdytojų, ekskavatorininkų, nugalėtojų ir melžėjų godos derindavosi su darželių ir pionierių stovyklų aktualijomis bei kriminalinėmis naujienomis. Finale dusom nuo juoko priepuolių, kvatojom iki ašarų, netverdami nuo komiškų derinių ir absurdiškų tekstų... O dangau, mums buvo taip linksma! 
Prieš dvyliktą mus visus pakvietė į kiemą pažiūrėt naujametinių saliutų. Kai visi turėjo dainuot dėdei Vytui „Ilgiausių metų! “ ir kelt vyno taures į jo sveikatą, už Naujuosius, džiaugsmingus ir laimingus, už mūsų ateitį, vienokią ar kitokią, niekas nežinojo, kokią, bet tikriausiai – šviesią... 
Ir tas vaizdas man liko visam gyvenimui: atsivėrusi viso susprogusio saliutais Kauno panorama. Niekur nepamatysite tokio gražaus Kauno naujametinę naktį, mielieji. 
Niekur. 
Gal tik nuo kalno prie antros ligoninės, ant laiptukų. Mačiau Santaką ir tolumoj Žaliakalnį, žemiau – visą Slabodkę su Prano Ziberto šilko-pliušo kombinato rajonu, Senamiestį taip pat, žiburiuojantį naktyje. Visas mano miestas nuo Milikonių kalno atsivėrė ir pražydo spalvom, ugnelėm, ir supratau, kad niekada nenustosiu jo mylėti. 
Mano širdis priklausys tik jam. Kaunui nuo Slabodkės pusės. Su visais jo gyventojais, keistais personažais, Romainių žibutėm, žydu batsiuviu, Korbutų dukra Gražuole, kalvio sūnum ir mūsų Meškiu.                                                                             
Amžiams.

©Leidykla „Homo liber“, 2019
©Raima Zander
2019-05-13 19:30
Video
2019-05-13
nuotraukos, nepatekę knygon...


Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 6 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2019-05-14 12:44
Atėja
Buvo labai įdomu skaityti...5
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2019-05-13 22:49
Erla
Nevykęs pirmas sakinys. Apie vaikystę, popierines lėles rašoma  komplikuotais ,,kūrybinės energijos sublimacijos‘‘ išsireiškimais.  Pasakojimo  maniera miesčioniška ir, atleiskit,  kiek bobiška. Pvz.: popierinių lėlių gaminimas detalizuojamas iki nuobodumo.  o charakteringi  Kauno vaizdai neperteikti apsiribojant objektų išvardinimu. Tikėtina, kad autorė net Škėmos neskaitė.
  Iš pateiktos ištraukos susidaro vaizdas apie skubotai  ir neatsakingai išleistą knygą.  Idėja gera, bet išpildymas šlubuoja. Tekstas neredaguotas. Gal čia tik pirminio knygos užmanymo ištrauka?
2
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2019-05-13 22:38
Luiza Šarlotė


Perskaičiau. Sovietmečio dokumentika - taip įvardyčiau šį žanrą. Gan įdomu buvo prisiminti popierines lėles ir jų "spintas". Tokias lėles ir aš piešdavau, "siūdavau" joms rūbus, turbūt visos to laikmečio mergaitės taip žaidė. Na, aš dar turėjau ir skudurinę Onutę - mamos siūtą lėlę :)

O dėl Naujųjų metų – Nuar teisi. Tokios prabangios iškilmės būdavo tik per vestuves.  5
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2019-05-13 21:12
April is the cruellest month
čiur neskaičiau.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2019-05-13 20:48
Raima Zander
Mano bičiulė iš Šiaulių pakeitė nuomonę apie Kauną, nes iki tol tarybiniais laikais girdėjo tik kaip apie "spekuliantų" miestą. Jei žmogus stengiasi išgyventi ir išmaitinti šeimą, jis verslus, tai ir kepdavo tortus, baumkuchenus ir ką tik nori, megzdavo pogrindyje. Ta nuomonė, manau, buvo specialiai formuojama, norint nuteikt visus po Kalantos susideginimo. Tapom nacionalistais, spekuliantais ir kuom tik nori... Seni, bent trečios kartos kauniečiai yra nuostabūs.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (2)
Blogas komentaras Rodyti?
2019-05-13 20:39
Čiačio
Raima Zander,

Kaunas yra Kaunas. :O)
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas (2)
Blogas komentaras Rodyti?
2019-05-13 20:36
Raima Zander
taip, per šventes buvo gėrio, priklausomai nuo moters šeimininkiškų sugebėjimų ir taupumo. Kas augino vištas, kiaules, kas kalakutus. Kepė duoną namie, beje. Slabodkė buvo beveik kaimas. O šprotai buvo "vinis" ir per mano gimtadienius. Reikalas tame, ko gero, kad tos šventės būdavo penkiskart per metus, ne daugiau :) kasdien šokolado nevalgėm, keturkampi sausainiai su pienu iš Inkaro buvo topas. Mėsos kombinate dirbantys išvis gyveno kaip inkstai, pareidavo apsivynioję juosmenis mėsos gabalais. Sanite dirbantys - išvis gyveno kaip kažin kas. Kaip padišachai gal :)
Įvertinkite komentarą:
Geras (2) Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2019-05-13 20:22
Čiačio
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas (2)
Blogas komentaras Rodyti?
2019-05-13 20:18
Čiačio
Nius, ka apie Ziberto gatvę Vileikoj aprašei, te 5
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas (2)
Blogas komentaras Rodyti?
2019-05-13 20:09
Nuar
"„Salione“ buvo dideliausias stalas giminėms, nukrautas keptais kregždžių lizdais ir kinų krištoliniais paršiukais. Na, gal ne visai taip, bet panašiai. Tortai, gazuoti vynai „Sovietskoje šampanskoje“ ir brendis, degtinė, mišrainės, „baumkuchenai“ prakeiktieji, į kuriuos negalėjau žiūrėt po tetos Aldonos vestuvių, veršiena ir karka, kalakutas ir... – nebeįmanoma visko išvardint." - neblogai gyveno. Vykdomųjų ir rajonų partijos komitetų darbuotojai arba tie, kas iš "Inkaro" ir cigarečių fabriko "schairą" nešdavo tokiomis vaišėmis mėgavosi. Pas kitus, kurie nepriklausė šiam elitui, šventinio stalo vinis buvo šprotų dėžutė, tiksliau ant lėkštės atsargiai iškrėstas šios dėžutės turinys. Labai gražiai atrodė šios žuvelės, tvarkingame rate. Jų negalima buvo liesti, kol prosenelė nesukalbės maldos, nes visas stalo grožis išnyks. Už tai lazdyno riešutų pačių pririnktų iš Kleboniškio miško buvo į valias. Štai tokia mano Slabotkė, kurią labai myliu.   
Įvertinkite komentarą:
Geras (3) Blogas (2)
Blogas komentaras Rodyti?
2019-05-13 19:36
pistacijos
ilgos raudonos aksominės gandrės kojos sukėlė susižavėjimosi pliūpsnius.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą