Kad suprastum kurią nors kartą, reikia pamatyt spektaklio mizanscenas gyvai arba įsivaizduoti jas pasakojimuose. Pas mus jos buvo kiaurai happeninguose: gatvėse ir bufetuose, studijose ir kavinėse, stotyse ir parkuose. Drastiškuose poelgiuose, siekiant šokiruoti ir užmušti netikėtumo elementu. Netikėtu posūkiu suklaidint ir pasielgt kitaip, nei tikimasi.
Mano kartoj buvo daug prasigėrusių, nusižudžiusių, vartojusių, pakilusių, išėjusių pakilus, mirusių pasveikus. Nepakėlusių kančios tąsyt tą mėšlo kibirą. O mes, išgyvenę ir įtikėję GeruGyvenimu, vėl jį tąsom. Tą patį iš principo, tik kibiras jau emaliuotas ir su dekoliu... Tie, kurie likom čia kurt ir statyt, tebetąsom kibirą su mėšlu... 
Įsikirtot, koks čia fintas ir situacijos absurdas, dalies mano nepraktiškos, priplaukusios, „prarastosios“ kartos? 
Peržvelgiau savo gyvenimo organaizerį, ir matau ką? Mano besimosikuojantys ir priekaištingai linguojantys galvas vaiduokliai iš Slabodkės yra pats tikriausias ir vienintelis man likęs pozityvas. Vienintelis.