Tarsi buvo

Seni laiškai, pageltę atvirukai,
Jauki prabėgusių dienų tąsa,
Kur mano kelias, kur tas vingis suka,
Kai žemė žalėsiu dabinasi visa?

Marga suknelė lygtai išaugtinė,
Mamos karoliai — stiklo apžavai,
Tas jaudulys užgimstantis krūtinėj,
Sakyk, kada tu vasara buvai?

Buvai vijokliu rimstančiu po kojom,
Ar povo plunksna, smiltim, kreidele,
Basi kadais ties aviliais ropojom,
Išsiskaičiavom— tu likai gale.

Tad, na ir kas, kad eidami suklupom,
Klaidas kartojom savo ir kitų,
Paskui bučiavom nubučiuotom lūpom
Ir vėl sustojom pagiry kartu.

Išdžiūvo lankos, gandro ilgos kojos
Išvaikščiojo nuvaikščiotus takus
Ir rodos buvo, šimtąkart kartojos
Laukimas tas, nerimstantis, lakus.
.....................

Seni laiškai, pageltę atvirukai
Ir vakarinis nupilkėjęs rūkas...